Pamokslas Sekminių šv. Mišiose Vilniaus Kalvarijose 2014 m. birželio mėn. 8 d.

Švęsdami Sekmines, mes švenčiame tą momentą, kai Dievas naujai prabyla savo mylimiems žmonėms. Jis kalba ne tik per apaštalus, kuriuos, kaip parašyta pirmajame skaitinyje, žmonės girdėjo pamokslaujančius kiekvienas savo kalba. Viešpats taip pat kalba Dievo kalba, kuri yra meilė – Tėvo meilė Sūnui ir Sūnaus meilė Tėvui, – tai ir yra Šventoji Dvasia.

Žengdamas į dangų Jėzus pažadėjo atsiųsti Globėją, Šventąją Dvasią, kuri mums nurodys, ką reikia daryti. Jėzus įgalino mus eiti į visą pasaulį ir padaryti Jo mokiniais visų tautų žmones. Šventoji Dvasia, atsiųsta mus raginti, stiprinti ir vesti gyvenimo keliu, kviečia į asmeninį santykį su Dievu – tai yra į meilės santykį. Šiandien iš naujo prašome atsiųsti Šventąją Dvasią, kurią gaus sutvirtinamieji, o kartu su Ja – ir gausių Šventosios Dvasios dovanų.

Žinome septynias klasikines Šventosios Dvasios dovanas, kurios yra pagrindinės: tai išminties, supratimo, patarimo, tvirtumo, žinojimo, maldingumo ir Dievo baimės dovanos. Be jų, Šventoji Dvasia taip pat nurodo kiekvieno iš mūsų gyvenimo misiją. Ta misija yra tokia didinga ir kartu tokia paprasta! Kiekvieno iš mūsų misija šiame pasaulyje yra siekti vienybės su Dievu, patirti Jo artumą, gyventi Jo meilėje. Tai yra šventumas. Būti šventiems – tai gyventi Dievo akivaizdoje. Daug kam tai atrodo kažkas labai tolima, bet Viešpats sako, kad tai yra arti mūsų. Šventoji Dvasia yra mūsų širdyje ir mums tik reikia Ją priimti.

Žmonės, kuriuos Bažnyčia skelbia šventaisiais, mus traukia. Jie yra pavyzdys to meilės ryšio, kurio visi trokštame. Šventasis popiežius Jonas Paulius II buvo didis šventumo pavyzdys – jis buvo su Dievu ten, kur Dievas jį siuntė, – atlikdamas studentų kapeliono, vietos vyskupo, profesoriaus ir vėliau popiežiaus tarnystę. Kiekvieną dieną gyvendamas su Viešpačiu Jonas Paulius II mums rodė, ką reiškia leisti Dievui vesti per gyvenimą, ir įkvėpė milijonus viso pasaulio jaunų ir pagyvenusių žmonių trokšti gyvo ryšio su Šventąja Dvasia. Šventumas – tai klausyti Dievo balso, klausyti mums kalbančio Dievo ir turėti stiprybės, tvirtumo daryti, ką Dievas mums liepia.

Maždaug prieš šimtą metų belgas kardinolas J. D. Mersjė savo raštelyje atskleidė šventumo paslaptį. Jis rašė:

„Atskleisiu tau šventumo ir laimės paslaptį. Kasdien penkias minutes nutildyk vaizduotę, užmerk akis tam, kas regima, ir užverk ausis viskam, kas pasaulyje girdima, kad galėtum susitelkti į save. Čia, gelmėje pakrikštytos sielos, kuri yra Šventosios Dvasios šventovė, kalbėk Dievo Dvasiai:

Šventoji Dvasia, mano sielos siela, aš Tave garbinu. Apšviesk mane, vesk, stiprink ir guosk mane. Pasakyk, ką turėčiau daryti, įsakyk man. Pažadu paklusti visiems Tavo troškimams ir priimti visa, ką leisi įvykti mano gyvenime. Tik padėk pažinti Tavo valią.

Tada tavo gyvenimas bus laimingas, kupinas ramybės ir paguodos net sunkumuose. Turėsi pakankamai malonės ir jėgų pakelti išbandymus ir pasieksi Dangaus vartus įgijęs daug nuopelnų. Šis atsidavimas Šventajai Dvasiai yra šventumo paslaptis.“

Šiandien Šventoji Dvasia vėl ateina prisiliesti prie mūsų širdžių. Ji padaro mus gyvaisiais akmenimis ir kviečia atsiduoti Jos veikimui.

Visi esame kviečiami į šventumą, pašaukti į šventumą, tik kiekvienas skirtingu keliu. Kai ką Dievas šaukia į pašvęstąjį gyvenimą, į kunigystės arba vienuolinį gyvenimą, tą glaudų santykį su Dievu, tarnystę Dievui ir Dievo tautai.

Bet daug daugiau yra pašauktų į šeimyninį gyvenimą, pašauktų sukurti šeimą ir dalyvauti, bendradarbiauti Dievo kūrybos darbe. Švęsdami Šeimos metus prisiminkime, kokia brangi dovana yra šeima. Sutuoktiniai ne tik sudaro socialinį ekonominį vienetą, ne tik tvarko bendrą ūkį. Šeima taip pat yra meilės mokykla ir namų Bažnyčia, kurioje daugelis pirmą kartą apčiuopiamai patiria Dievo meilę. Daug kas šeimoje patiria ir kančios slėpinį. Todėl melsdamiesi už šeimas užtariame ir tuos, kurie šiame kelyje patyrė didelių netekčių, taip pat tuos, kuriuos slegia įvairūs išbandymai. Sutuoktiniai yra Dievo žmonės, Šventosios Dvasios vedami ir skatinami rinktis šį pašaukimą. Tai irgi yra misija ir kelias į šventumą. Neseniai popiežius Pranciškus tviteriu išsiuntė pasauliui tokią žinią: „Šventumas reikalauja dovanoti save aukojantis kiekvieną dieną, todėl santuoka yra tiesus kelias į šventumą.“

Jeigu atveriame širdis Šventosios Dvasios veikimui, jeigu išgirstame mums kalbančią Šventąją Dvasią ir priimame tvirtumo dovaną, kad ryžtingai vykdytume, ką Šventoji Dvasia mums sako, tada einame šventumo keliu. Norėdami atpažinti, ko Dievas trokšta, turime, kaip minėjo kardinolas Mersjė, įeiti į savo širdies kambarėlį ir klausyti, nes Dievas nurodo mūsų gyvenimo misiją įdėdamas ją į mūsų širdis.

Šiandien, kai švenčiame Šventosios Dvasios Atsiuntimo šventę, kai minime Bažnyčios gimtadienį, išgirskime mums kalbančią Dvasią, leiskime Dievui mums prabilti, o per mus – visam pasauliui. Tai yra didžioji Dievo dovana – Dievo meilės kalba. Leiskime Dievui mus apkabinti, atverkime širdis, kad galėtume patirti be galo mus mylintį Dievą. Amen.

+ Gintaras Grušas
Vilniaus arkivyskupas metropolitas