Pamokslas Krizmos šv. Mišiose Didįjį ketvirtadienį 2014 m. balandžio mėn. 17 d.

Jūsų Ekscelencija Apaštalini Nuncijau, Vyskupe Arūnai, brangūs Broliai kunigystėje, brangūs Broliai ir Seserys Kristuje,

ši diena, kai šventiname aliejus, nėra atsitiktinė diena Bažnyčios liturgijoje. Ji atskleidžia pačią Kristaus sekimo esmę. Kristus reiškia pateptasis. Pateptasis aliejumi, kaip Senajame Testamente. Kai kunigus, pranašus ir karalius patepdavo, juos atskirdavo ypatingiems Dievo darbams.

Šiandienos Evangelija mums primena, kad Jėzus buvo tas Mesijas, tas Dievo pateptasis, atsiųstas su specialia misija mūsų išgelbėti. Jis atliko kunigišką, pranašišką, karališką tarnystę, kurioje mes visi kaip krikščionys ir ypač mes, kaip Kristaus kunigai, dalyvaujame. Skaitiniai byloja, kad jis buvo pateptas Šventąja Dvasia. Šitie aliejai, kuriuos šiandien šventinsime, bus naudojami sakramentuose kaip išorinis ženklas, kad ir mus Dievas patepa savo Šventąja Dvasia ir mes dalyvaujame jo kunigystėje. Mes, kaip kunigai, ypatingu būdu esame atskirti, pašaukti ir paskirti tai tarnystei pažymėti Dievo tautą Šventąja Dvasia, įgalinti ją būti Dievo vaikais, būti Dievo pateptaisiais. Kviečiame ir visus Kristaus tikinčiuosius dalyvauti šioje trejopoje Kristaus kunigiškoje, pranašiškoje ir karališkoje tarnystėje. Tačiau svarbu suprasti, kad kai buvome atskirti, buvome taip pat paskirti būti Dievo tautos tėvais.

Kiekvienas žmogus jaučia tėvystės poreikį – duoti gyvybę kitiems. Šiandien mes švenčiame savo dvasinės tėvystės dieną, nes esame pašaukti duoti dvasinę gyvybę. Dievo tauta to iš mūsų laukia ir Viešpats tam mus paskyrė. Tėvas suteikia savo vaikams gyvybę, bet ne tik ją. Kaip šeimų tėvai duoda gyvybę vaikams ir toliau juos veda per gyvenimą, taip ir mes, kaip kunigai, privalome vesti tikinčiuosius, ugdyti jų tikėjimą ir padėti jiems pagal jį gyventi. Kartais, kaip ir šeimoje, tam reikia sudrausminimo, bet daug dažniau reikia gailestingumo, reikia rodyti maldos ir tarpusavio santykių pavyzdį. Jeigu apie krikščionis kiti kalbėjo „žiūrėkite, kaip jie myli vienas kitą“, mūsų šventimai reikalauja, kad ir mūsų santykius matydama Dievo tauta galėtų tą patį apie mus sakyti. Reikia, kad ir mes patys pasinaudotume tomis Dievo gailestingumo ir susitaikinimo malonėmis, kurias Kristaus vardu teikėme kitiems per visą Gavėnią, o ypač pastarosiomis savaitėmis.

Kaip tėvai kartu su šeima, su savo vaikais išgyvena šeimos džiaugsmus ir skausmus, taip ir mes, kaip kunigai, lydime Dievo tautą ypač teikdami Krikšto, Sutvirtinimo ir Santuokos sakramentus per džiaugsmo šventes ir patepdami ligonius, palydėdami mirusiuosius į amžinybę bei guosdami jų šeimas baimės ir skausmo valandomis. Tėvams vaikai rūpi visą laiką. Nėra nustatytų darbo ir poilsio valandų. Tėvas savo vaikams yra tėvas visą parą, kiekvieną metų dieną. Ir mes, kaip dvasios tėvai, esame pašaukti išgyventi tą patį. Per šiuos Šeimos metus mes raginame sutuoktinius, sutuoktinių poras rinktis grupėse, melstis kartu, dalintis savo sėkmėmis ir sunkumais. Lygiai tas pat tinka ir mums: suraskime progų kartu sueiti dekanatuose ar kursuose, ar su parapijų kaimynais pasimelsti, pasidalinti, kad labiau patyrę kunigai padėtų jauniesiems atrasti tą kelią, o vyresnieji kunigai pasisemtų iš jaunųjų kunigiško entuziazmo. Mes turime dalintis vieni su kitais.

Neseniai kalbėjau su viena tikinčiąja, kuri labai gyrė savo kunigus ir stebėjosi, kaip jie sunkiai aukojasi ir dirba. Ji pamatė šio pašaukimo išskirtinumą. Kai pradėjau aiškinti, kad ir šeimų tėvai ir motinos aukojasi dėl savo vaikų, nebijo per naktį budėti prie sergančio vaiko, nebijo bet ką dėl savo vaiko padaryti, iš pradžių ji nenorėjo sutikti, sakė, kad tai kažkas skirtinga. Bet staiga suprato, kad tai yra tas pats. Kai tėvai myli savo vaikus, nėra nieko per sunkaus, nėra per didelės aukos ir pats kryžius tampa lengvas. Taip pat yra ir mums kaip kunigams. Meilė, kurią jaučiame tikintiesiems, Dievo vaikams, palengvina kryžių, kuris yra mūsų malonės šaltinis.

Šiandien per šias apeigas taip pat atnaujinsime kunigystės pažadus. Kiekvieną Didįjį ketvirtadienį mes atskirai juos atnaujiname, kaip Velyknaktį su visais tikinčiaisiais atnaujiname Krikšto pažadus. Netrukus bus užduoti du pagrindiniai klausimai. Noriu atkreipti dėmesį į jų eiliškumą. Pirmas klausimas: ar norime susivienyti su Viešpačiu Jėzumi, pasidaryti panašesni į jį, atsižadėti savęs ir stropiai eiti Kristaus ir Bažnyčios vedami. Mūsų neklausia, ar esame pasiruošę veiklai. Tai mūsų tapatybės, mūsų būties atnaujinimas: susivienyti su Kristumi, būti vienybėje su juo, panašėti į jį. Tam reikia atsižadėti savęs, bet ne labiau, negu tėvai turi atsižadėti savojo „aš“, kad galėtų tarnauti savo vaikams ir juos ugdyti. Antras klausimas: ar norime būti Dievo paslapčių teikėjai, šv. Mišių, sakramentų, liturginių pamaldų ir Dievo žodžio skelbėjai. Tai mes pažadėjome savo šventimų dieną. Save padovanojome Viešpačiui ir šiandien esame kviečiami vėl save atiduoti rūpesčiui dėl Dievo tautos išganymo. Esame kviečiami rūpinis tomis sielomis, kurias Viešpats mums paveda.

Ir jus, brangūs tikintieji, po to, kai kunigai atnaujins savo kunigystės pažadus, kviesiu melstis už savo kunigus. Tai yra be galo svarbu. Galbūt mes per retai prašome jūsų melstis, bet jūs melskitės už mus. Nuo to priklauso ne tik mūsų tarnystė, bet ir jūsų sielų išganymas. Išmelskite iš Dievo malonių mums, jums tarnaujantiems, išmelskite iš Dievo tos malonės, kad kiti, kuriuos jis šaukia į vynuogyno darbą, išgirstų ir atsilieptų. Tai mūsų bendras rūpestis. Su šia bendra malda įžengsime į patį švenčiausią Liturginių metų laiką. Per šį Tridienį išgyvenkime Kristaus kančią, kryžių, be kurio nėra prisikėlimo. Junkimės su Kristaus Kryžiumi, kad galėtume pilnai dalyvauti ir džiaugtis Jo prisikėlimu. Amen.

Vilniaus arkivyskupas metropolitas
Gintaras Grušas