302 Found

Found

The document has moved here.

2012 m. Karaliaus Mindaugo krikšto šventei Vilniaus Arkikatedroje

2012 liepos 6

Brangieji,

Minime Lietuvos valstybingumo šventę, siejamą su karaliaus Mindaugo krikšto ir karūnavimo iškilme. Tautos istorija yra šaknys, kurių dėka atpažįstame savąjį tapatumą ir semiamės jėgų kurti visavertę ateitį. Palaiminta tauta, kuri neužmiršta, iš kur yra kilusi, kas ji yra, kur keliauja. Tu toji tauta, kuri Viešpačiui, tavo Dievui šventa (Įst 7, 6), – sako šios dienos skaitinys. Šie žodžiai skiriami ne tik išrinktajai Dievo tautai Izraeliui, bet ir kiekvienai tautai, nes Viešpats, pašaukęs tautas kurti pasaulio istoriją, joms visoms teikia savo rūpestį ir globą. Pakartoto įstatymo knyga mums šiandien primena: Kadangi Viešpats jus myli ir laikosi jūsų tėvams duotos priesaikos, – štai dėl ko Viešpats jus išvedė galinga ranka ir išvadavo iš vergovės namų (Įst 7, 9).

Žvelgdami į savo tautos istoriją matome įvairių vingių: pakilimų ir nuosmukio, džiaugsmų ir skausmo, ištvermingos drąsos ir apgailėtino bailumo, – kuriuos suvienija vienas svarbus įvykis, kiekvienai tautai teikiantis tvarumo ir vilties. Šį įvykį mums primena šv. apaštalas Jonas: Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame (1 Jn 4, 16). Tikime mes ar abejojame, tačiau negalime paneigti, kad esame sukurti Dievo, kad Dievas yra aktyvus, akivaizdus, nuolatinis mūsų istorijos ir dabarties Kūrėjas bei palaikytojas. Dievo meilė yra viso pasaulio meilės, taurumo ir gerumo šaltinis.

Kiekvienos civilizacijos pamatas, jos išlikimas arba žlugimas priklauso nuo žmonių ištikimybės Kūrėjo įdiegtiems principams. Šiandien norėčiau atkreipti dėmesį į tris kiekvienai tautai svarbius dalykus, kurie sudaro neskaidoma visumą, kaip kad negalima atskirti žmogaus nuo jo raiškos pasaulyje: kalbos, darbo, gyvenimo būdo. Žmonių civilizacija laikosi ant trijų kolonų: kultūros, įstatymų ir religijos. Šių trijų atramų tarpusavio dermė suteikia tautai tvirtumo, užtikrina jos išlikimą ir atveria kelią ateities perspektyvai.

Kiekviena tauta save suvokia ir atpažįsta kaip tam tikrą kultūrą. Sava kalba, tradicijos, papročiai, pasakojimai apie praeitį – visa tai sukuria tautos tapatumą, išskiria ją iš kitų tautų ir daro pajėgią praturtinti žmoniją unikaliu paveldu. Kultūrinė aplinka formuoja asmens mąstymą, individualią ir bendruomeninę raišką. Šiandien, kai pasaulis apraizgytas interneto, o žmonės vis daugiau keliauja ir maišosi, labai svarbu suvokti, kas sava, o kas svetima, ko verta mokytis iš kitų, o ką būtina išlaikyti ir puoselėti. Tai nereiškia, kad turime dainuoti vien tik senovines dainas ir laikytis visų žemdirbių papročių. Tačiau privalu rūpintis, kad kultūrinės tautos šaknys išliktų sveikos, kad ją maitintų gyvoji tradicija.

Tautos gyvenimas reglamentuojamas įstatymais. Labai svarbu, kad nebūtų primesti įstatymai, kurie skirti vienos žmonių grupės interesams ginti, kad teisės normos kiltų iš visai tautai būtinos gerovės siekio ir tarnautų jos augimui. Savų įstatymų turėjimas reiškia buvimą tikra tauta. Jau Senajame Testamente skaitome: Ir kokia kita didelė tauta turi įstatus ir įsakus taip teisius, kaip šis mokymas, kurį aš jums duodu? (Įst 4, 8). Vadinasi, visų įstatymų pagrindas ir kriterijus glūdi prigimtiniame įstatyme, kurį žmogui įdiegė jo Kūrėjas. Kad ir kokia sudėtinga būtų šiuolaikinė teisės sistema, ji negali veikti be aiškaus centrinio principo. Ant Sinajaus kalno Mozei Viešpaties duota įstatymų dešimtis tapo visos įstatymdavystės pagrindu.

Kiekvienos tautos kultūra ir jos teisinės šaknys yra glaudžiai susijusios su religija. Būtent religija atsako į svarbiausius žmogaus egzistencijos klausimus: kas yra žmogus? Kokia gyvenimo prasmė? Kokia kančios ir blogio priežastis? Kas mūsų laukia po mirties? Nepaisant visos civilizacijos pažangos, technologijų ir šiuolaikinės medicinos, šie klausimai tebėra aštriausi ir aktualiausi kiekvienam žmogui. Į šiuos klausimus gali atsakyti tik religija, nes būtent ji mums atveria pačią žmonijos šerdį – žmonių giminės sukūrimo slėpinį.

Šiandien daug kalbama apie tai, kas vienija Europą, bandoma pritaikyti bendras įstatymų normas, tačiau pamirštama, kad Europa sukurta ne ant euro, politinių, ekonominių, energetinių susitarimų, bet ant krikščioniškos kultūros, prigimtinės teisės ir religijos pagrindo. Europa kaip vieni kitus suprantančių ir galinčių drauge veikti žmonių visuma kyla iš krikščioniškų šaknų. Gal todėl niekaip negalime atpažinti ir siekti bendrojo gėrio, kai paneigiamos, nustumiamos į šalį elementarios krikščioniškos vertybės, kurios yra kiekvienos tautos ir kiekvieno žmogaus prasmingo gyvenimo pamatas, jo veiksmų kriterijus.

Neseniai skaičiau viename straipsnyje tokius žodžius: Amoralumas po truputį tampa šiandienine vertybe. […] Kas gi atsitiko, jog normalu yra džiaugtis nusipirkus moterį, o parsidavusiai moteriai didžiuotis tuo, kad parsidavė? Išvada paprasta: žmogaus orumas jau nebėra vertybė. Kaip ir krikščionybė nebėra pagrindinių vertybių šaltinis.

Šiandien gyvename nuolatinėje krizėje. Deja, visų dėmesys nukreiptas tik į ekonominę krizę, nors pastaroji kyla būtent dėl moralinės krizės. Kai žmogus nesivadovauja solidarumo principu, nepaiso bendrojo gėrio, bet yra apakintas savo naudos ir norų, kai svarbu yra tik gauti, turėti, galėti, pagarsėti, krikščioniškos vertybės iš tiesų tampa kliūtimi, nes jos ragina suvaržyti savanaudiškumą, atsigręžti į artimą su meile ir pagarba.

Popiežius Benediktas XVI-tasis sako: Moralinės vestybės tampa aiškios, tik jeigu yra Dievas… Turime gyventi „quasi Deus daretur“ (tarsi Dievas būtų), netgi jeigu neturime jėgų tikėti, turime gyventi pagal šią prielaidą, kitaip pasaulis neveikia.

Vertybės perduodamos šeimoje. Teisingumas, sąžiningumas, pagarba ir meilė – šiais principais gyvenanti šeima yra vienintelė sveika terpė, kurioje vaikas auga pilnavertis žmogus ir pilietis. Šeimoje įgytos nuostatos yra gairės jo ateities pasirinkimams ir darbams. Tik tvirtai į sąmonę įaugusios vertybės – ypač gebėjimas skirti gėrį nuo blogio ir rinktis gėrį – tampa tvirtu pamatu, kurio dėka klesti kultūrinis savitumas, tautinis sąmoningumas ir dvasinis atsparumas. Saugokime vaikus nuo visokių dviprasmybių, nuo kompromisų, kurie silpnina valią, padeda suvešėti savanaudiškiems ir egoistiniams tikslams. Valstybės įstatymai turi garantuoti tėvų teisę ugdyti vaikuose sveiką moralę, apsisprendimą rinktis gėrį ir puoselėti žmogaus orumą. Tauta turi turėti aiškius ir tvirtus principus, kurie padės jai išlikti savarankiškai ir garbingai, nepaisant visų sunkumų, kurie mus supa, bei klystkeliais vedančių pagundų, kurias perša šiuolaikinis pasaulis.

Lietuva kartu su besivienijančia Europa negali ir neturi pamiršti, o juo labiau paneigti krikščioniškų savo šaknų – stiprybės ir vilties šaltinio. Kaip sakė palaimintasis Jonas Paulius II, kalbėdamas apie Lietuvos Krikštą: Bažnyčia ir šeima, nors tarp daugelio sunkenybių ir kliūčių, įstengė išlaikyti gyvą tikėjimą ir gyvą kultūrą. Tai jų dėka tauta neprarado savo tapatybės ir savo sąmonės. Taip pat ir šiandien, kai laikai daugeliu atžvilgių nėra palankesni negu praeityje, Bažnyčia ir šeima ištikimai saugoja tą šventą ir neliečiamą turtą. Bažnyčia ir šeima yra didžiųjų žmogiškųjų ir krikščioniškųjų vertybių šventovė: sąžinės, laisvės, žmogaus orumo, tėvų paveldo, kultūrinės tradicijos ir moralinės energijos išteklių, kurie slypi šiose vertybėse ir kuriuose yra sudėtos ateities viltys.

Šiandien, dėkodami už Krikšto malonės dovaną, prisiminkime visus, kurių dėka krikščionybės sėkla išliko gyva ir paveiki mūsų tautoje. Melskime Dievą malonės, kad šių dienų krikščionys pajėgtų būti žemės druska ir pasaulio šviesa (plg. Mt 5, 13), kurios dėka žmonija atpažins savo tikrąsias ištakas ir pajėgs jomis gyventi. Įsiklausykime į šios dienos Evangeliją, kurioje Kristus sako: Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! (Mt 11, 28). Įsidėmėkime: nėra kito kelio, kuriuo pasaulis galėtų pasiekti savo žmogiškojo gyvenimo pilnatvės ir išsipildymo, kaip kelias, kuriuo eiti mus kviečia mūsų Kūrėjas ir Atpirkėjas. Drąsiai eikime šiuo keliu, ir mūsų tauta galės dar ilgai švęsti ne tik savo valstybingumo, bet ir oraus kilnumo bei gyvybingumo iškilmes.

Kardinolas Audrys Juozas Bačkis
Viniaus arkivyskupas metropolitas

Kategorijos: Pamokslai

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt