200-125dumps 100-105dumps 210-260dumps 300-115dumps 200-105dumps 300-101dumps 200-310dumps 210-060dumps 200-355dumps 640-911dumps 300-075dumps 300-208dumps 300-070dumps 300-360dumps 642-998dumps QV_DEVELOPER_01dumps 400-101dumps 210-451dumps 700-501dumps 400-051dumps 117-201exam

2010 m. Kovo 11-osios proga Vilniaus Arkikatedroje

2010 kovo 11

Brangūs Broliai ir Seserys,

Šios dienos Dievo Žodis mums sako: Daviau savo tautai įsakymą: Klausykite mano balso, tai būsiu Jūsų Dievas, o jūs – manoji tauta! Eikite visuomet keliu, kurį aš jums įsakau, kad sėkmė jus lydėtų! (Jer 7, 23–24).

Šie Dievo Žodžiai tebus kvietimas mūsų tautai dvidešimtųjų laisvės metinių proga išlaikyti lietuvių savasties atmintį ir atverti kūrybinės kelionės ateitį.

Prieš 20 metų mes drauge su psalmistu džiaugsmingai giedojome: Iš tikrųjų Viešpats mums padarė didžių dalykų; kokie mes buvome laimingi! (Ps 126). 1990-uosius prisimename kaip visuotinio pasididžiavimo, vilties ir lūkesčių metus, kurie suvienijo ir uždegė troškimu kurti laisvą, orų ir gražų tautos gyvenimą. Džiaugsmo ašaros, gausūs žmonių būriai skanduojantys užburiantį žodį „laisvė“, vėjyje plevėsuojanti ilgus metus slėpta trispalvė, pilnos besimeldžiančiųjų šventovės suvienijo tautą trapiu išsilaisvinimo stebuklu. Drąsiausi tautos vyrai ir moterys stojo ginti tėvynę ir kurti jos ateitį.

Vardan tos Lietuvos  – skambėjo miestų gatvėse, salėse, namuose. Po džiaugsmo euforijos, atėjo suvokimas, kad laisva Lietuva – tai mes patys, mūsų kasdienis darbas, atsakomybė, kūryba, mūsų tikėjimas, tradicijos ir kultūra. Lietuva – mažas žemės plotelis prie Baltijos krantų. Graži mūsų Lietuva. Idant ji tokia išliktų, reikia įdėti daug triūso, daug sunkaus darbo. Reikia saugoti ir teisingai valdyti mums patikėtą gamtos ir žmonių kūrinį. Privalu mokytis gyventi demokratinėje valstybėje, grindžiamoje teise ir teisingumu. Būtina ugdyti solidarumą ir broliškumą, kuris mažą tautą daro vieninga ir stipria.

Laisvo gyvenimo kasdienybė atskleidė tai, ką pastebėjo jau Vatikano II Susirinkimas: žmogaus kilnumas ir amžinojo gyvenimo viltis buvo stipriai iškreipti ir sužaloti (plg. Gaudium et spes 21). Laisvė dėl pačios laisvės atskiria mus nuo tikrojo tikslo ir tampa savivale. Imama rašyti, kalbėti, išreikšti save nepaisant visuomenės gerovės, neatsižvelgiant į kitus, jų orumą ir teisėtus interesus. Imama garbinti, kas šauna į galvą, numojus ranka į tęstinumą ir prasmę. Laisvė atskirta nuo autentiško jos Šaltinio – Dievo, – kalbančio per žmogaus sąžinę, ir nuo vertybinio kelio, kuris įrašytas į mūsų nemirtingą sielą, tampa naujomis vergovės formomis.

Nekalbėsiu šią šventišką dieną apie negeroves, kurios atsiskleidė mūsų tautoje per šiuos 20 metų. Visi jas gerai žinome, apie jas daug diskutuojame, dėl jų kenčiame. Geriau paieškokime atsakymo į klausimą, kodėl taip įvyko. Pranašas Jeremijas mums šiandien kalbėjo: Bet jie nepaklausė ir savo ausies neatgręžė, o sekė savo nelabosios širdies mintimis ir siekimais (Jer 7, 25). Kaip matome, nieko nauja. Panaši istorija kartojasi tūkstančius metų. Ko galime pasimokyti iš Dievo Žodžio, kalbinančio mums per Šventąjį Raštą, ir iš mūsų tautos 20-ties metų gyvenimo laisvėje patirties?

Tapti laisvu ir būti laisvu yra dvi netapačios tikrovės. Laisvė nuo ko nors yra lengviau pažįstama ir visuotinai suprantama. Jos tikslas – išsivaduoti nuo svetimųjų, įgyti nepriklausomybę, sukurti demokratinę, savarankišką valstybę. Su Dievo pagalba ir žmonių ryžtingumo dėka prieš 20 metų tai buvo pasiekta.

Šventasis Tėvas Jonas Paulius II 1993 metais viešėdamas Lietuvoje kalbėjo: Jau baigėsi ilgi pagrindinių žmogaus laisvių suvaržymo metai. Dabar jūsų šalis, nors ir ne be vargo, žengia į ramesnę ateitį. Kur viešpatavo patvaldystė, dabar atsiveria vartai į atsakomybę, laisvę; kur vyravo nepasitikėjimas artimu, bręsta supratimas ir pakantumas; kur buvo stengiamasi materializmu nuslopinti tikėjimą, vėl religijai atsiveria laisvė, kuri skatina pagarbą ne vien tik Dievui, bet taip pat ir žmogui. […] „Atverkite duris Kristui!“.

Šventasis Tėvas gerai suprato ir mus mokė, kad gyvenimas laisvėje yra sunkus ir atsakingas. Neatvėrę savo sąžines Kristui, imame vietoj atmestųjų kurti naujus stabus ir jiems vergauti.

Tapę laisvi turėjome išmokti gyventi laisvėje. O tai užtrunka. Neįmanoma pakeisti visuomenės vienu mostu. Visuomenės keitimasis prasideda nuo asmens pasikeitimo. Šie 20 laisvėje nugyventų metų panašūs į žydų tautos kelionę iš Egipto vergovės į Pažadėtąją žemę, kuri truko 40 metų. Kodėl Dievas taip ilgai vedžiojo savo tautą po dykumą? Jis norėjo jai sugrąžinti laisvos, orios, ištikimos tautos tapatumą, tai yra – prakalbinti kiekvieno žmogaus sąžinę ir jai sugrąžinti autentišką jautrumą, kurio dėka galime būti Dievo atvaizdu.

Manau, kad ir mūsų tautos laisvė turi nueiti, turi įveikti nelengvą žmogaus autentiškos sąžinės susigrąžinimo kelią. Tikrosios laisvės gimimo vieta yra žmogaus sąžinė, iš kurios kyla apsisprendimai, pasirinkimai ir prisiimama atsakomybė. Neatpažinę laisvės džiaugsmo savyje, mes vis dar tebeesame kelyje į tikrąją laisvę, tebeesame kupini baimės, nedrįsdami garsiai ištarti to, kas širdyje išnešiota.

Kardinolo Johno Henry Newmano žodžiais, kurie yra įdėti į Katalikų Bažnyčios katekizmą, Sąžinė yra mūsų dvasios įstatymas ir daugiau negu tai: ji mums įsakinėja, primena atsakomybę ir pareigą, nurodo, ko reikia bijoti ir ko viltis. […] Ji yra pasiuntinė To, kuris per mūsų prigimtį, ir savo malone mums slėpiningai kalba, moko ir vadovauja. Sąžinė yra pirmasis iš visų Kristaus vietininkų. Beje, iš žmogaus gelmių kyla ir kitas užburiantis balsas, siūlantis garbę, valdžią, savirealizaciją, turtus. Iš žmogaus gelmių kyla ir gėris, ir blogis, ir meilė, ir neapykanta. Tai žmogaus pirmapradės nuodėmės padariniai.

Štai kodėl tokie svarbūs yra šiandien girdėti Dievo Žodžiai: Klausykite mano balso, tai būsiu jūsų Dievas, o jūs – manoji tauta! (Jer 7, 23). Mūsų Atpirkėjas Jėzus Kristus suteikė galimybę priimti atpirkto žmogaus sąžinę. Sąžinę, pajėgią gyventi laisvėje, kurti gėrį, mylėti ir aukotis dėl kitų žmonių išsilaisvinimo ne tik nuo išorinių, bet ir nuo vidinių priešų, kurie kėsinasi į mūsų nepriklausomybę. Popiežius Jonas XXIII mus moko: visada gerbkite žmonių, su kuriais bendraujate, orumą ir, svarbiausia, gerbkite kiekvieno žmogaus laisvę. Pats Dievas taip elgiasi.

Pusę amžiaus trukus žmogaus vidinei deformacijai, reikėjo sąžinę iš naujo prakalbinti Dievo Žodžiu, reikėjo atskleisti jos reikšmę žmogaus gyvenimui. Reikėjo priminti, kad per sąžinę Kūrėjas moko išgirsti Dievo balsą, kalbina žmogų, kreipdamas jį į gėrį ir skatindamas būti bendrakūrėju. Sukurtas laisvei žmogus turi išmokti teisingai ir atsakingai naudotis laisve, o tai yra sunkus, tačiau būtinas uždavinys.

Laisvė – tai ne tik pasirinkimas, bet ir atsakomybė rinktis. Tai nėra „teisė daryti, kas man patinka“, (ko moko liberalizmas) arba „teisė daryti, ką privalai daryti“ (tai bandė įgyvendinti komunizmas), bet – „teisė daryti, ką reikėtų daryti“. Ji apima tikslą, paskirtį, Dievo įsakymą ir Dievo valią. (F. Shean). Šitokia laisvė yra įmanoma tik tuomet, kai savo pasirinkimus ir darbus grindžiame tyra sąžine, pasitikėdami vieni kitais, bendradarbiaudami vieni su kitais bei kliaudamiesi Dievo pagalba.

Nekeiksnokime mus ištinkančių sunkumų, nepriteklių ir vargų. Tauta turi pereiti per išmėginimų dykumą, idant atrastų savąją tapatybę, idant jos vaikai ištyrintų savo sąžinę. Mes visi turime savo sąžinėje atpažinti Dievo panašumą bei leistis Jo vadovaujami kelyje į laisvę, kuri būtų grįsta oriu, doru, teisingu gyvenimu. Laisvas žmogus savo pasirinkimus kildina iš tikrųjų vertybių, kurių taip bijo šių dienų pasaulis, trokštantis kurti gerovę tik sau ir tuo pasistatantis kalėjimą.

Švęsdami Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtąsias metines, dėkokime Dievui už laisvę ir melskime Jo pagalbos, kad išmoktume gyventi laisvėje ir būti laisvais. Melskime išminties ir drąsos valstybės vadovams, kad jie sąžiningai ir atsakingai tarnautų tautai, gerbtų kiekvieno piliečio orumą ir teisę patenkinti esminius gyvenimo poreikius.

Nepamirškime, kad tautos brandumas ir tvirtumas priklauso nuo to, kaip ji godoja silpniausius: senelius, ligonius, neįgaliuosius, mirštančiuosius. Atidavę savo jėgas ir gebėjimus kitų gerovei, jie turi būti apsupti pagarba ir visokeriopa pagalba.

Melskimės už jaunimą, kuris užaugo laisvėje. Džiaugiuosi, kad vis daugiau jaunuolių renkasi tikrosiomis vertybės ir atsakomybe grįstą gyvenimą, nebijo pasitikti rimtų iššūkių. Prašykime Dievą suteikti jiems drąsos ištesėti gerame, o klystantiems sugrįžti į tiesos ir doros kelią.

Melskimės už šeimas, idant jų tarpusavio sugyvenimas ir darna būtų grįsti ne vienadieniais jausmais, bet tvirtu apsisprendimu ir įsipareigojimu, kurį sutvirtina per Santuokos sakramentą tarp jų pasilikęs Kristus.

Meskime, kad Viešpats būtų mūsų tautos Globėjas ir Vadovas, kad įveiktume visas gyvenimo kliūtis ir pasiektume amžinąją Pažadėtąją Žemę, kuri skirta tik laisve išmėgintiems Dievo vaikams.

Kardinolas Audrys Juozas Bačkis
Vilniaus arkivyskupas metropolitas

Kategorijos: Pamokslai

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt