Brangieji,
šiandien atėjome į Dievo šventovę malda palydėti į Gailestingojo Tėvo namus poeto Justino Marcinkevičiaus. Šis iš pažiūros kuklus, tačiau Dievo apdovanotas įtaigiu žodžiu žmogus žinomas kiekvienam Lietuvoje. Todėl nuoširdžiai kviečiu visus tikinčiuosius – ir susirinkusius Vilniaus katedroje, ir esančius namuose – bendrai maldai. Užtarimo maldos labiausiai reikia mirusiajam, stojusiam Dievo akivaizdoje. Maldos reikia ir gyviesiems, idant jų širdys būtų paguostos, nuramintos dieviškosios meilės galia ir sustiprintos tolimesnei žemės kelionei.
Šios dienos Dievo žodyje Jėzus mums sako: Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki? (Jn 11, 25–26).
Ar tai tiki? Šis trumpas klausimas yra esminis, nes parodo žmogaus kelio perspektyvą. Tik tikėjimas atveria duris į laimę amžinybėje; tikėjimas suburia žmones į žemiškąją bendriją Bažnyčią, kuri yra amžinojo gyvenimo pradžia. Bažnyčioje tikintieji pradeda savo dvasinę kelionę Dievo artume. Sakramentai padeda palaikyti asmeninį ryšį su Dievu. Per matomus ženklus: vandenį, aliejų, duoną, vyną, atleidimą, įsipareigojimą, pašventimą – išsiskleidžia dvasinė tikrovė. Per juos užsimezga Dievo ir žmogaus bendrystė, kuri, nuolat palaikoma, darosi vis aiškesnė ir paveikesnė, keičia mūsų širdis. Ši bendrystė nenutrūksta mirčiai pakvietus peržengti žemiškojo gyvenimo ribą ir įeiti į kitą gyvenimą, kuriame tikėjimą keičia regėjimas. Tikėjimas leidžia tikinčiųjų bendruomenei ir po mirties padėti mums brangiems artimiesiems, palaikyti su jais tikrosios meilės ryšį. Meilės, kuri kyla iš Dievo ir nesibaigia mirtimi.
Tik tikėjimas suteikia prasmę bažnytinėms laidotuvių apeigoms, kurios nėra paprastas pagerbimas ar tradicija, bet stiprus liturginis dangiškojo gyvenimo įtraukimas į mūsų žemiškąją tikrovę. Be tikėjimo bažnytinės apeigos yra tuščias dalykas, nesuprantama ceremonija, ne tik nepagerbianti mirusiojo, bet ir pažeidžianti jo žmogiškąjį orumą bei laisvą apsisprendimą, kurio paiso Dievas ir įsako gerbti Bažnyčia.
Ar tai tiki? Katalikų Bažnyčios katekizme rašoma: Krikščionis, kuris savo mirtį jungia su Kristaus mirtimi, žiūri į mirtį kaip į kelionę pas Jį ir įžengimą į amžinąjį gyvenimą. Mirštančiam krikščioniui paskutinį kartą tarusi atleidimo ir išrišimo žodžius, paskutinį kartą juos patvirtinusi gydančiu patepimu ir suteikusi viatiką – Kristų kaip maistą kelionei, Bažnyčia švelniai padrąsina: Krikščionio siela, ruoškis keliauti iš šio pasaulio, kur tave šaukia visagalis Dievas Tėvas, kuris tave sukūrė, Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, kuris už tave kentėjo, Šventoji Dvasia, kuri ant tavęs buvo išlieta. Dar šiandien tebus tau paruošta ramybės vieta, tavoji buveinė pas Dievą […] Sugrįžk pas savo Kūrėją, kuris tave padarė iš žemės dulkių. Kūną paliekančią tavo sielą tepasitinka Marija su angelais ir visais šventaisiais. […] Kad regėtum savo Atpirkėją veidas į veidą (KBK, 1020).
Ar tai tiki? Ar tiki Prisikėlusį Kristų? Kristus iš tikrųjų yra didžioji mūsų gyvenimo jėga ir paguoda, kurios mums nuolat reikia. Dievo gailestingumas apsireiškė Kristaus asmeniu, kad taptų mums pažinus ir prieinamas. Kristus mums apreiškė, kaip labai visi mes esame Dievo mylimi. Jis mus pamilo pirmiau, negu mes apskritai galėjome mylėti. Esame įmesti į šį pasaulį ne atsitiktinai, bet iš meilės, su meile ir dėl meilės. Esame, kad pasaulyje apsireikštų gailestingoji Dievo meilė, kuri nesuskirsto į gerus ir blogus, kuri visus besąlygiškai apglėbia ir priglaudžia, tik todėl ir patys galime mylėti. Tikrai mylintis žmogus yra pajėgus atskirti gėrį nuo blogio ir, pasitikėdamas dieviškuoju gailestingumu, išsivaduoti iš nuodėmės, kuri sustabdo meilę ir ją iškreipia.
Kiekvienam yra svarbu žinoti, kad yra mylimas, nes tik taip jo gyvenimas tampa prasmingas. Sunkumai, išbandymai, nesėkmės nepalaužia, jeigu kas nors mus myli ir jeigu mes mylime. Žmogaus meilėje glūdi amžinybės reikalavimas. Meilė – tai prieštaravimas mirčiai, – yra pasakęs prancūzų filosofas Gabrielis Marcelis. Kiekvienas, kuris atsistoja savo mylimo asmens mirties akivaizdoje, negali susitaikyti su mintimi, kad meilė nutrūko, pasibaigė su šio gyvenimo žemiškumu. Juk būtų visiška beprasmybė, kad turime galimybę ką nors mylėti tik trumpą gyvenimo atkarpą. Tai prieštarauja pačiai meilės esmei. Todėl poetai dažnai kartoja, kad meilė yra stipresnė už mirtį, nes tikroji meilė nėra ką nors turėti sau, bet atiduoti save tam, ką mylime. Šis atidavimas tarsi tiltas vedantis mus į amžinybę pas Dievą, kuris yra pati Meilė. Ir tik šitoje meilėje mūsų žmogiška meilė tampa tikra, pastovi, ištikima ir amžina.
Artimiesiems atsisveikinti su mylimu žmogumi yra didelis išbandymas. Ir nėra didesnės paguodos, kaip žinia, kad meilė lieka, kad gyvenimas šiapus ir anapus mirties tęsiasi. Evangelijoje girdėtas Mortos atsakymas: taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, – atskleidžia dviejų pasaulių – žemiško ir amžinojo – glaudų artumą. Tikėjimo išpažinime sakome, kad tikime šventųjų bendravimu, – šventaisiais pirmųjų amžių Bažnyčia vadino visus krikščionis. Vadinasi, esama realaus bendravimo su mūsų iškeliavusiais artimaisiais. Su jais mes susitinkame maldoje, o jie lauks ir pasitiks mus amžinybėje.
Ar tikime visu tuo? Ar tikime amžinybe, kurios perspektyvoje taip smarkiai pasikeičia mūsų žmogiškas gyvenimas? Kiek daug dalykų jos akivaizdoje įgauna kitą prasmę. Kokie maži ir nereikšmingi kai kurie dalykai vertinant amžinybės masteliu. Ir atvirkščiai, išlikimo ženklu yra pažymėta tai, kas atiduota kūrybai, darbui, pareigai, sąžiningumui, ištikimybei, o ypač meilei Dievui, Tėvynei ir žmogui. Juk visa, ką gražaus ir kilnaus žmogus atlieka žemėje, kyla iš meilės. Todėl meilė yra vienintelis dalykas, kuris mus išlydi iš šios žemės ir pasitinka amžinybėje.
Žmonių meilė Justino Marcinkevičiaus poezijai byloja, kad jo kūryba ypatingai atitiko jautimo būdą ir mąstymo kryptį daugelio tų, kurie drauge Lietuvoje išgyveno baugius pokario, pilkus vėlesnio sovietmečio ir viltingus Atgimimo metus. Šiomis dienomis girdėjome ne vieną liudijimą, kad talentingi poeto žodžiai apie nykstantį senąjį kaimą, lietuvių kalbą, pastangas atrasti autentiško gyvenimo pagrindus kėlė ūpą ir teikė paguodą. Tad melskime, kad ir jam atlaidusis Dievas suteiktų amžiną paguodą savo artumoje, savo meilės apstybėje.
Ar tikime? Ar tikime gyvenimu su Jėzumi Kristumi, už mus iš meilės mirusiu ir prisikėlusiu? Ar tikime amžinuoju gyvenimu? Ar tikime mirusiųjų prisikėlimu? Jei taip – gyvenimas nesibaigia, bet tęsiasi įsikūnydamas gailestingoje Dievo meilėje, kurioje tarsi motinos įsčiose gimstame naujam, dieviškojo gailestingumo perkeistam gyvenimui, gyvenimui, kuris mus, žemės keleivius, įpareigoja rimtai atsakyti į esminį savosios egzistencijos klausimą.
Jėzus šiandienos Evangelijoje sako: Tavo brolis prisikels! […] Ar tai tiki? (Jn 11, 23;26) Pamąstykime ir patys pabandykime atsakyti į šį klausimą.
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas