Kalėdinis arkivyskupo Gintaro Grušo laiškas

Šv. Kalėdos, 2019 m.

Brangūs broliai ir seserys Kristuje,

Kalėdų šventė mums kasmet primena įvykį, kuris yra tvaraus džiaugsmo šaltinis: Dievas dėl mūsų atėjo į pasaulį ir pasilieka su mumis amžinai. Šis laikas – puiki proga padėkoti Dievui už praėjusių metų malones ir viltingai, su pasitikėjimu žengti pirmyn. Emanuelis – Dievas su mumis – liudija apie ištikimą Viešpaties artumą visose mūsų gyvenimo situacijose: žmogumi tapusiam Dievui nesvetimi mūsų išgyvenimai, kasdieniai rūpesčiai, džiaugsmai, vargai ar išbandymai. Jis yra „artimas kiekvienam, kas Jo šaukiasi, visiems, kas jo nuoširdžiai trokšta“ (Ps 145, 18).

Popiežius Pranciškus savo apaštališkajame laiške apie Kalėdų prakartėlės prasmę bei vertę Admirabile signum sako, kad „gimdamas prakartėlėje pats Dievas pradeda vienintelę tikrą revoliuciją, teikiančią vilties bei orumo beturčiams ir nušalintiesiems: tai meilės revoliucija, švelnumo revoliucija“. Iš tiesų, tik meilė gali perkeisti žmogaus širdį. Tik mylimas ir mylėdamas žmogus yra pasiruošęs keistis. Dievas, kaip parašyta pranašo Sofonijo knygoje, atnaujina, atgaivina žmogų jį mylėdamas (Sof 3, 17). Ir tai yra neblėstančio džiaugsmo pagrindas.

Popiežius Pranciškus dažnai pabrėžia džiaugsmą: džiaugsmas yra tikinčio žmogaus būvis, šventumo bruožas. Šventajame Rašte džiaugsmas kyla iš susitikimo su Kristumi. Apreiškimo metu angelas pasveikina Mergelę Mariją raginimu džiūgauti, aplankymo metu iš džiaugsmo šokteli kūdikis Elžbietos įsčiose, pati Marija pradžiunga ir gieda „Magnificat“, šlovinimo giesmę. Kalėdų evangelijos skaitinyje girdime angelų raginimą piemenėliams skelbti didį džiaugsmą. Jėzus savo mokinius ragino džiaugtis ne pasiekimais, o tuo, kad „jų vardai įrašyti danguje“ (Lk 10, 20).

Džiaugsmas, kurį teikia Dievas, Jo artumas ir gailestingumas mums nėra trumpalaikis. Jis netolygus pramogų ir šventinio šurmulio sukeltam linksmumui. Jis netolygus linksmybei, kurią renkamės norėdami užsimiršti ar nuramdyti vidinį nerimą, bent kuriam laikui nuslopinti kančias, kylančias prislėgus sunkumams ar matant neteisybę. Viešpaties teikiamas džiaugsmas stiprina viltį ir padeda pakelti sunkumus, nes kyla iš įsitikinimo, kad Dievo artumas ir ištikima pagalba yra daug svarbesnė tikrovė nei praeinančios gyvenimo aplinkybės. Marija su Juozapu neverkšleno dėl sąlygų, kuriomis Jėzus gimė. Pats Jo gimimas atnešė visa pranokstantį džiaugsmą.

Šis tvarus džiaugsmas skatina imtis veiksmų ir kurti gražesnį pasaulį, geresnę visuomenę. Ne atsitiktinai prieš Kalėdas vyksta tiek įvairiausių gerumo akcijų. Norėtųsi, kad tokios akcijos virstų įprastomis bei pastoviomis nuostatomis ir taptų kasdieniais įpročiais.

Noriu paraginti jus visus rinktis džiaugsmą. Pastebėti kasdienio gyvenimo smulkmenas, kuriose galima įžvelgti Dievo artumo ir pagalbos apraiškas. Jeigu nejaučiate džiaugsmo, jeigu nematote pagrindo džiaugtis, melskitės ir prašykite. Kristus yra mūsų džiaugsmo šaltinis ir Jis tikrai jums tai suteiks.

Galiausiai patys tapkime džiaugsmo priežastimi kitiems: savo artimiesiems, šalia gyvenantiems ir toli esantiems, tiems, kurie yra vieniši ir kurie kenčia, tiems, kurie stokoja mūsų dėmesio ar konkrečios pagalbos. Kaip šventasis Pranciškus Asyžietis, kuris praturtino bažnyčią prakartėlės tradicija, „neškime meilę, ten kur siaučia neapykanta, santaiką – kur vyrauja barniai; vienybę, ten kur skilimas; tikėjimą – kur kankina abejonės; tiesą, kur viešpatauja klaida; viltį, kur braunasi nusiminimas, džiaugsmą – kur slegia liūdesys, šviesą – kur užgulusios tamsybės“. Tapkime džiaugsmo pasiuntiniais.

Džiaugsmingų šventų Kalėdų!

+ Gintaras Grušas
Vilniaus arkivyskupas metropolitas