Interviu internetiniam dienraščiui bernardinai.lt, 2013 m. balandžio 22 d.

2013 balandžio 22

Kokioje šeimoje ir aplinkoje užaugote? Kokiose veiklose dalyvavote jaunystėje ieškodamas savojo kelio?

Augau labai religingoje šeimoje. Mano tėvai buvo išskirti karo metu, tėtis atvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, o mama su mano seserimi liko Lietuvoje. Dvylika metų jie nieko nežinojo vienas apie kitą: ar yra gyvi, ar žuvo per karą. Nepaisant to, liko vienas kitam ištikimi. Sužinoję, kad abudu yra gyvi, sugebėjo gauti leidimą vėl būti kartu. Mama ir sesuo buvo JAV departamento sudarytame išskirtų šeimų sąraše, o kai viceprezidentas Ričardas Niksonas apsilankė pas Nikitą Chruščiovą, geradarystės gestą atlikęs N. Chruščiovas leido 200 šeimų vėl susijungti. Taip 1960-aisiais mama su mano seserimi išvyko iš Lietuvos į JAV, 1961 m. gimiau aš.

Mano pirmoji kalba buvo lietuvių, nes mama dar nemokėjo kalbėti angliškai, ir kol nepradėjau lankyti darželio, nemokėjau ir anglų kalbos.

Visada su šeima vakarais susirinkę melsdavomės gegužines, birželines pamaldas, spalio mėnesį kalbėdavome rožinį, išlaikėme lietuviškas Kūčių tradicijas, lietuvišką virtuvę. Lietuviška kultūra man tikrai sava, nes joje užaugau.

Nuo mažens dalyvavau išeivijos lietuvių veikloje, lankiau šeštadieninę lietuvių mokyklą, įsitaraukiau į ateitininkų ir skautų judėjimus. Aktyviai įsitraukiau ir į lietuvių parapijos gyvenimą, vėliau dalyvavau lietuvių bendruomenės sąjungos tautinėje ir politinėje veikloje.

Koks gyvenimo lūžis pastūmėjo kvalifikuotą matematiką tapti kunigu? Kas paskatino vėliau grįžti į Lietuvą, o ne į JAV?

Apie kunigystę buvau pagalvojęs dar bebaigdamas gimnaziją, bet tuo metu pasukau kitur ir ieškojau laimės visai kitoje sferoje – matematikoje, kompiuterių technikoje, versle. O Dievas beldžiasi į žmogaus širdį, nors jis kartais ir negirdi ar nenori girdėti, Jo balsą  užgožia išoriniai pasaulio garsai. Taip keletą metų svarsčiau ir ieškojau savo pašaukimo. Kai jau tikrai pradėjau galvoti, kad Dievas kviečia Jam tarnauti, ieškojau, kur Jis mane kviečia. Turėjau dvasios tėvą vienuolį benediktiną, tad lankiausi ten ir vienais metais visą gavėnią praleidau jų vienuolyne, tirdamas pašaukimo kelią, bet jaučiau, kad mano širdį labiau traukė lietuvių išeivijos sielovada.

Pradėjus seminarijos studijas, Dievas pasuko kelią netikėta kryptimi: aš, dar būdamas klierikas, buvau pakviestas tarnauti į Vilniaus arikivyskupiją. Kai atvykau į Lietuvą 1992 m. atlikti vasaros praktikos, nes mano mama yra kilusi iš šių kraštų, praktika baigėsi tuo, kad arkivyskupas A. J. Bačkis paprašė nutraukti studijas ir pasilikti metams Lietuvoje, kad padėčiau surengti popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą. Taip ir atsiradau Lietuvoje, Vilniaus arkivyskupijoje, o vėliau ir Vyskupų konferencijoje… Dievas turi savo planus, o aš tik stengiuosi jų laikytis ir leisti Jam vesti mane savo keliais.

Grįžimas į Lietuvą nebuvo planuotas, pradžioje galvojote susitelkti į išeivijos lietuvių sielovadą?

Kai stojau į kunigų seminariją, dar nebuvo galimybės studijuoti Lietuvoje. Pirmą kartą atvykau į Tėvynę kaip turistas 1979 m. Tada dėl dalyvavimo išeivijos lietuvių politinėje veikloje patekau į vadinamuosius KGB „juoduosius sąrašus“. Nebūčiau galėjęs grįžti į Lietuvą iki 1989 m., kai prasidėjo Sąjūdžio judėjimas. Per Sąjūdį gavau galimybę sugrįžti, bet tuo metu apie stojimą į seminariją Lietuvoje negalėjo būti net kalbos. Pradėjau studijas Romoje ir kovo 11-osios bei sausio 13 dienos įvykius sekiau iš toli, o į Lietuvą grįžau 1992 m. ir nuo to laiko su trumpomis studijų pertraukomis tarnauju čia.

Gimėte ir nemažai laiko praleidote išeivijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur gyvuoja stiprios lietuvių bendruomenės, skatinami tautiškumo judėjimai. Kaip brendo Jūsų patriotiškumas, kokiose išeivijos lietuvių veiklose dalyvavote, ir ar tai stiprino troškimą grįžti į Lietuvą? Kuo skyrėsi įsivaizduota Lietuva nuo tikrosios jos realybės? 

Daugeliui mano draugų, su kuriais augau, būtų buvęs žymiai didesnis kontrastas, tarp to, ką įsivaizdavo, ir tikrovės. Reikia prisiminti, kad mano mama tebebuvo Vilniuje, kai valdžia susprogdino Tris kryžius, ji išvyko iš Lietuvos tik 1960 m. Ji augo toje aplinkoje, gerai pažinojo sovietinę santvarką. Tad realią Lietuvos situaciją pažinau iš pirmų lūpų. Be to, palaikiau ryšius su Lietuvių katalikų religine šalpa, rėmusia „Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidimą, prisidėjau prie jos platinimo išeivijoje. 1979 m. atvykęs į Lietuvą susitikau su rezistentais – vysk. Sigitu Tamkevičiumi, sesele Nijole Sadūnaite, kunigu Juozu Zdebskiu, kurie labai aiškiai perteikė situaciją. Mano žinios apie Lietuvą buvo palyginti realios.

Ir visgi tuometinė Lietuvos situacija neatbaidė nuo pasiryžimo tarnauti čia?

Ne. Į „juoduosius sąrašus“ patekau, nes buvau vienas iš 1985 m. vykusio Pabaltijo taikos ir laisvės ryžto žygio organizatorių: kelione laivu iš Stokholmo pro Baltijos pakrantes buvo paminėta dešimties metų sukaktis nuo tada, kai buvo pasirašytas Helsinkio „Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje baigiamasis aktas“. Jau tada buvau aktyvus, ir politinė įtampa manęs neatbaidė nuo rezistencinės kovos. Kai žiūri į aukštesnius idealus, sunkumai negąsdina.

Taip ir krikščionybėje – jeigu žvelgiame į idealą, sunkumai mažiau baugina. Mano kaip Vilniaus arkivyskupo ingreso globėjas kaip tik yra šv. Jurgis – karys ir kankinys. Einu ten, kur mane siunčia, bet žvelgiu į Kristų ir įgaunu jėgų atlikti man paskirtas užduotis.

Buvote paskirtas Palaimintojo popiežiaus Jono Pauliaus II kelionės į Lietuvą komiteto generaliniu sekretoriumi. Ką Jums pačiam, kaip dvasininkui, suteikė bendravimas su palaimintuoju popiežiumi, kas labiausiai įsiminė iš šios kelionės? Kokios ganytojų savybės Jums atrodo pačios svarbiausios ir sektinos?

Pirmiausia žodis ganytojas kalba apie rūpinimąsi savo žmonėmis, ėjimą į žmones. Pal. Jonas Paulius II buvo popiežius, pasiryžęs lankyti visą pasaulį. Jis buvo atviras žmonėms ir apdovanotas Šventosios Dvasios dovanomis. Daugelis žmonių yra liudiję, kad susitikę popiežių dar porą dienų jausdavo Dvasios dvelksmą, kai kurie patyrė vidinį ar fizinį išgydymą. Jo širdis buvo tikrai kaip ganytojo Kristaus.

Tą patyrėme ir jo apsilankymo Lietuvoje metu. Apsaugos vyrai nebuvo pasiruošę tokiam laisvam popiežiaus ėjimui žmonių link. Reikia prisiminti anuos laikus, pačią nepriklausomybės pradžią, kai visi svarbūs asmenys buvo laikomi kuo toliau nuo žmonių. Vienas iš pirmųjų įvykių popiežiui atskridus buvo susitikimas Katedros aikštėje, kai popiežius pasuko žmonių link. Tai buvo net pavojingas momentas, nes ir patys žmonės iš nuostabos metėsi prie popiežiaus, galėjo lūžti ir pertvaros. Šis susitikimas labai gražiai parodė santykį tarp ganytojo ir jo žmonių, tarp tėvo ir jo tikinčiųjų. Naujojo popiežiaus Pranciškaus nuoširdus bendravimas labai primena Jono Pauliaus II būdą.

Kokių šventųjų gyvenimai Jus labiausiai įkvepia ir suteikia dvasinės stiprybės?

Įvairiuose gyvenimo etapuose vis kiti šventieji tampa artimesni bendrakeleiviai. Šv. Benediktas buvo artimas, kai ieškojau savo pašaukimo ir svarsčiau apie stojimą į Benediktinų ordiną, vėliau šv. Ignacas Lojola, pal. motina Teresė, tėvas Pijus – gal todėl, kad jis iškeliavo pas Dievą per mano septintąjį gimtadienį ir tapo mano gimimo dienos šventuoju. Tačiau artimiausiai visą gyvenimą mane lydi Dievo Motina Marija. Visada jaučiu jos globą ir artumą. Diakonystės šventimus priėmiau Gailestingumo Motinos, Aušros Vartų Marijos, dieną. Ne per senausiai sužinojau, kad mano konsekracijos į vyskupus diena sutapo su Trakų Dievo Motinos karūnavimo diena. Kartais Marija duoda ženklus, kad mane globoja ir saugo, net kai pats to nežinau.

Lietuvoje turėjote labai skirtingų pareigų – Ateitininkų federacijos dvasios vadas, Kariuomenės ordinaras, LVK generalinis sekretorius – kuri veikla Jums buvo didžiausias iššūkis, kokią sukauptą patirtį iš šių sričių atsinešate į vyskupiją?

Kiekvienas darbas, kurį dariau, tiek Bažnyčioje, tiek prieš tai pasaulietiniame gyvenime, atnešė savo patirčių. Net stebiuosi, kaip stipriai Dievas paruošia tave laukiantiems gyvenimo etapams net nesuprantant, kad esi ruošiamas. Besigilindamas į matematikos ir informatikos sritis tobulinau loginį sisteminį mąstymą. Organizaciniame darbe labai praverčia ir veiklos Jaunimo sąjungoje patirtis, kai teko ir Australijoje, ir Pietų Amerikoje organizuoti Pasaulio jaunimo kongresą. Tai buvo trijų savaičių renginys, kuriame dalyvavo 400 studentų iš 13 kraštų, vykęs keturiuose Australijos miestuose. Rengimo komiteto žmonės buvome išsibarstę tarp Los Andželo, Čikagos ir Melburno. Tai buvo 1983 m., ir internetas tuo metu dar nebuvo išvystytas, tad bandėme komunikuoti faksais, kuriuos taip pat turėjo tik nedaugelis. Iššūkis dėl to buvo tik dar didesnis. Tačiau toji patirtis man labai pravertė organizuojant palaimintojo popiežiaus vizitą Lietuvoje. Taip pat ir kalbų mokėjimas bei skirtingų kultūrų pažinimas labai naudingas. Ką jau kalbėti apie baigtus mokslus, kurie tiesiogiai padeda dirbti Viešpaties patikėtus darbus.

Kartais žmonės galvoja, kad susikurs sau schemą, ką reikia padaryti, kad pasiektų vienokį ar kitokį tikslą, tai karjerinis mąstymas.  Tačiau kai įžengi į Bažnyčios gyvenimą, matai, kad Dievas vykdo savo planą, nes žino, kur nori tave nuvesti po dvidešimties ar trisdešimties metų. O tu tuo metu net minties neturi, kad galėtumei ten atsidurti. Kai dirbau jaunimo sąjungose, apie grįžimą į Lietuvą  1983 m. nebuvo net minties. Kalbėdavome apie Lietuvos nepriklausomybę, tačiau tai buvo nereali svajonė.

Dievas turėjo savo plane, kad ne tik tapčiau kunigu, bet tarnaučiau Lietuvoje, o vėliau ir būčiau paskirtas Vilniaus arkivyskupu – tai tik Jis galėjo sugalvoti.

Kokius matote svarbiausius Vilniaus arkivyskupijos valdymo prioritetus, kokie didžiausi iššūkiai?

Dėl didžiausio iššūkio, tai galiu tik pakartoti, ką dabar popiežius ir Bažnyčia kalba kaip vieną didžiausių Tikėjimo metų tikslų – tai naujoji evangelizacija. Europoje tai ypač aktualu, taip pat ir Vilniaus arkivyskupijoje, ir visoje Lietuvoje.

O kad galėčiau nustatyti prioritetus Vilniaus arkivyskupijoje, turiu gerai susipažinti su realia padėtimi. Nors jau dvidešimt metų čia gyvenu ir tarnauju, vis dėlto, žvilgsnis buvo kitoks: viena, kas matyti iš lauko, kita – kaip parapijos gyvenimas iš tikrųjų vyksta, juk labai skiriasi. Dažnai žmonės klausia, ką kunigas veikia likusias šešias savaitės dienas. Tačiau atėjus į parapiją matyti, kad gyvenimas vyksta visas septynias dienas.

Kai buvau nominuotas arkivyskupu, norėdamas labiau įsigilinti į situaciją ir vykdomas veiklas arkivyskupijoje, atsidariau vyskupijos interneto tinklalapį. Nors prieš trejus metus buvau kunigų taryboje konsultoriumi, pažiūrėjęs, pvz., „Carito“ veiklos aprašymą, nustebau, kokia ji plati. Susipažinti su visomis iniciatyvomis bus didelis iššūkis ir reikės laiko, o tada jau galėsiu kalbėti apie siekius ir prioritetus.

Paskutiniai popiežiai savo pavyzdžiu pabrėžia komunikacijos ir atvirumo pasaulietinei visuomenei svarbą. Ar esate numatęs, kaip šią sritį tobulinti Vilniaus arkivyskupijoje? Kaip būtų galima veiksmingiau skelbti Gerąją Naujieną pasitelkiant masinės komunikacijos priemones?

Tarp numatytų darbų tikrai yra komunikacijos priemonių plėtimas įvairiais lygmenimis. Kaip LVK visuomenės informavimo priemonių komisijos narys, nemažai gilinausi ir žiūrėjau, kaip būtų galima pagerinti komunikaciją nacionaliniu lygmeniu. Su įvairiomis komunikacijos priemonėmis – radiju, internetu, televizija, leidyba jau seniai dirbu, bet noriu ir vyskupijos lygmeniu paskatinti jų naudojimą, sukurti tinkamą strategiją.

Parengė M. Midverytė ir D. Žemaitytė

Kategorijos: Žiniasklaidoje

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt