200-125dumps 100-105dumps 210-260dumps 300-115dumps 200-105dumps 300-101dumps 200-310dumps 210-060dumps 200-355dumps 640-911dumps 300-075dumps 300-208dumps 300-070dumps 300-360dumps 642-998dumps QV_DEVELOPER_01dumps 400-101dumps 210-451dumps 700-501dumps 400-051dumps 117-201exam

Interviu „bernardinai.lt“ apie šv. Teresės relikvijų kelionę po Lietuvą

2007 gegužės 9

Gegužės mėnesį į Lietuvą bus atvežtos šv. Teresės iš Lizjė relikvijos. Jaunos, niekad už vienuolyno sienų neišėjusios vienuolės relikvijos keliauja po visą pasaulį. Ar Lietuva jau pasirengusi šiai neeilinei viešnagei, ir kaip?

Gegužės 18 d. tikintieji pasitiks šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės relikvijorių Lukiškių aikštėje ir džiaugsmingai, pakiliai, pamaldžioje eisenoje palydės į Arkikatedrą baziliką, kur jis bus iškilmingai išstatytas ir visiems prieinamas. Vėliau relikvijos keliaus po kitas bažnyčias, vienuolynus, ligonines, kalėjimus. Gegužės 27 d. jos bus išvežtos į kitas Lietuvos vyskupijas. Paskutinis sustojimas numatytas Klaipėdoje, kur birželio 30–liepos 1 d. vyks Lietuvos jaunimo dienos.

Mintis atvežti šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės relikvijas į Lietuvą kilo jos mylėtojams, sekant kitų kraštų pavyzdžiu (nuo 1994 m. relikvijos keliauja po visą pasaulį, suburdamos tūkstantines minias).

Šiai minčiai pritarė vyskupai ir buvo pradėti pasirengimo darbai.

Lietuva, be mūsų tėvynės globėjo šv. Kazimiero, neturi savo šventųjų, todėl nėra gyvos tradicijos lankyti relikvijas bei jas pagerbti. Šiuo atžvilgiu pasirengimas yra sunkesnis, reikia daugiau pastangų, kad šventosios relikvijų atvykimas būtų priimtas kaip didelė malonė bei proga atsinaujinti ir atsiversti.

Tačiau šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė yra daugeliui žinoma, nemažai yra skaitę Vienos sielos istoriją, susipažinę su jos gyvenimu (po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo buvo išleista keletas knygų apie ją) ir, manau, kad daug kas norės su nuoširdžiu tikėjimu prisiliesti prie šventosios relikvijoriaus, pasimelsti, paprašyti užtarimo tos, kuri žadėjo žemei atsiųsti rožių lietų, Viešpaties išliejamo ant kiekvieno, kuris jos užtarimo šaukiasi ir kuri prieš pat mirtį sakė: Aš noriu išgyventi savo Dangų, darydama gera žemėje.

Kaip tikintieji galėtų pasirengti šventosios relikvijų apsilankymui? Kaip pagerbti relikvijas?

Niekas negali mylėti to, ko nepažįsta, todėl, norint geriausiai pasirengti, pirmiausia reikėtų susipažinti su šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės gyvenimu ir dvasingumu. Šv. Teresė kviečia į gilų ir asmeninį ryšį su Jėzumi, primena jos pačios nueitą tikėjimo kelią, kviečia atrasti Mažąjį kelelį, skatina susimąstyti apie savąjį pašaukimą.

Pati šventoji moko, kaip turėtume priimti relikvijas. Dar prieš įstodama į Karmelio vienuolyną, ji su tėvu ir seserimi keliavo, lankydama šventas vietas. Vienos sielos istorijoje šv. Teresėlė gyvai aprašo savo išgyvenimus, kuriuos patyrė prisiliesdama prie relikvijų. Tačiau ji žvelgia į jas ne kaip į magišką amuletą, bet kaip į priemonę, kuri gali padėti priartėti prie Evangelijos, šventųjų gyvenimo ir paties Dievo.

Relikvijos svarbios tuo, ką primena ir kam skatina. Pagerbdami jas, pagerbiame ne tik šventąjį, bet ir Dievo galingą veikimą jame. Ne veltui, statant altorius bažnyčiose, į juos būdavo įdedami relikvijoriai, tokiu būdu nurodant Kristaus Kūno ir šventojo kūno sąsają. Prisiliesdami prie relikvijų savotiškai prisiliečiame prie Kristaus Kūno dalelės. Šventajame Rašte, ypač Naujajame Testamente, yra gausu pavyzdžių, kaip žmonės prisilietę prie šventųjų pagydavo, net prisikeldavo iš mirties. Evangelijose galime stebėti Jėzų, kurio apsiausto apvadą palietusi, išgyja serganti moteris. Šventieji yra tie, kurie kartu su Pauliumi galėjo sakyti: Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus (Gal 2, 20). Būtent dėl susivienijimo su Kristumi, šventųjų kūnai skleidžia tą gydančią Dievo galią.

Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės relikvijų pagerbimo būdas paliktas pasirinkti toms parapijoms, vienuolynams ir kitoms vietovėms, kur jos nukeliaus. Numatyti atskiri maldos momentai, kai šventosios kūną pagerbs ligoniai, šeimos, vaikai, vienuoliai ir vienuolės. Pagerbimo būdas išreikš tai, kas buvo artima šiai šventajai. Bus rengiamos katechezės, adoracijos, budėjimai, rodomas filmas apie jos gyvenimą. Siekiama, kad relikvijos neaplenktų ligoninių ir kalėjimų. Ligoninių, nes pati šventoji daug kentėjo ir būdama 24 metų mirė nuo džiovos, tardama: Aš nemirštu, aš žengiu į gyvenimą. Kalėjimų, nes ji nuoširdžiai meldėsi už vieno sunkaus nusikaltėlio Henrio Pranzinio atsivertimą, ir jis prieš pat mirtį su meile griebė kryžių ir jį pabučiavo.

Yra gražu, kad šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės relikvijos atkeliaus į Lietuvos jaunimo dienas. Jų tema: Drąsos! Tai aš, – siejasi su šios šventosios drąsinimu visiškai pasitikėti gailestingąja Dievo Meile.

Ar Lietuvos bažnyčiose yra saugoma šventųjų relikvijų?

Šv. Kazimiero karstas saugomas Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, gražioje koplyčioje, pastatytoje jo garbei, palaimintojo Jurgio Matulaičio palaikai gerbiami Marijampolės bazilikoje. Kitose bažnyčiose yra įvairių šventųjų relikvijų, kurios pagerbiamos atlaidų proga.

Popiežius Jonas Paulius II 1997 metais paskelbė Teresę iš Lizjė Bažnyčios Mokytoja. Kuo ypatingas Teresėlės Mažasis kelelis, kuo jis taip patraukia?

Paskelbdamas šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresę Bažnyčios Mokytoja, Jonas Paulius II pabrėžė, jog jos mokymas šiandien labai aktualus dėl trijų priežasčių: ji yra moteris, kontempliatyvi ir jauna. Iš tikrųjų šv. Teresėlė su moterišku jautrumu perteikia mums savo mintis, įžvalgas, mąstymus. Visur remiasi Dievo Žodžiu ir savo pačios gyvenimo patirtimi. Būdama kontempliatyvi, ji primena, kad būti visada svarbiau negu veikti. Prieš imdamasis darbų, žmogus pirmiausia turi priimti Dievą. Tik patyręs Dievo meilę, jis sugebės mylėti kitus. Šv. Teresė mirė labai jauna, sulaukusi tik 24–erių metų. Tačiau tai nesukliudė jai pasiekti šventumo brandą. Šventosios jaunystė drąsina jaunimą nebijoti savo gyvenimą atiduoti Dievui.

Šv. Teresėlė visiems rodo Mažąjį kelelį, kuris veda į šventumą: Mano misija – išmokyti žmones mylėti Dievą taip, kaip aš Jį myliu, parodyti sieloms savo mažąjį kelelį.

Supratusi, kaip Dievas ją myli, šv. Teresėlė puolė į Dievo glėbį ir visiškai atsidavė Dievo meilės veikimui. Tai darė kaip mažas vaikelis, su dideliu nuolankumu, suprasdama, kokia ji yra mažutėlė, silpna, bejėgė: Aš puikiai suprantu, kad tik meilė gali mus padaryti malonius gerajam Dievui. Jėzui patinka rodyti man vienintelį kelią, vedantį į tą milžinišką Dieviškąjį žaizdrą; tas kelias – tai visiškas atsidavimas mažo vaikelio, kuri be baimės užmiega savo Tėvo glėbyje…

Tačiau šv. Teresėlė suvokė, kad jos mažumas negali būti kliūtis veržiantis į šventumą ir taria Dievui: Jaučiu savo bejėgiškumą ir prašau Tave, o Dieve, kad tu pats būtum mano Šventumas.

Šv. Teresėlė kalba apie Mažąjį kelelį, pasitelkdama vaizdų keltuvo palyginimą. Matydama savo silpnumą, ji sugalvoja, kad yra per silpna lipti sunkiais tobulumo laiptais, todėl ji nusprendžia pasinaudoti mylinčiomis Jėzaus rankomis tarsi keltuvu, kuris ją pakylėtų į dangų.

Kas ieško savo pašaukimo kelio, teįsidėmi jos žodžius: Meilė stiprina visus pašaukimus, meilė yra viskas, meilė apglėbia visus laikus ir visas vietas. Šv. Teresėlė  atranda savo vietą Bažnyčios širdyje: Mano pašaukimas – meilė!, Bažnyčios mano Motinos širdyje aš būsiu Meilė – taigi būsiu viskas….

Mažasis kelelis – tai visiškas pasitikėjimas Dievo Gailestingumu. Tai liudija šv. Teresėlės pasiaukojimas Gailestingajai Meilei, kuriuo ji paaukoja save kaip deginamą auką, trokšdama būti meilės kankine, skubėdama į Gailestingosios Viešpaties Meilės glėbį.

Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė visą savo gyvenimą mato apgaubtą Dievo Gailestingumo. Pradėdama Vienos sielos istoriją, ji sako: Ketinu padaryti vienintelį dalyką: pradėti giesmę, kurią norėčiau giedoti amžinai – Viešpaties Gailestingumo giesmę!!!

Nuostabu, kad Šv. Teresėlės relikvijos atvyksta į Vilnių, kuris yra Gailestingumo miestas. Galime matyti, kaip gražiai susipina trys Dievo Gailestingumo žinios: Aušros vartų Gailestingumo Motinos, Gailestingojo Jėzaus paveikslo ir šios šventosios skelbiama Dievo gailestingumo giesmė.

Kodėl ši šventoji yra viena mylimiausių šventųjų?

Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė yra mylima, nes savo paprastais žodžiais ir gyvenimo liudijimu paliečia širdis, parodydama mums, kaip reikia priimti Dievo meilę ir atsiliepti į ją. Ji mylima ne vien katalikų, bet ir kitų religijų išpažinėjų. Ji artima visiems: vaikams, vienuoliams ir vienuolėms kaliniams, ligoniams, kunigams, net ateistams, nes pati išgyveno tikėjimo nakties tamsą ir sąmoningai sutiko likti šioje tikėjimo naktyje, kad netikintys galėtų pažinti Dievą: Pasakiau Jam, jog esu laiminga, kad negaliu tuo gražiu Dangumi džiaugtis, čia, žemėje, kad Jis atvertų jį vargšams, netikintiems amžinybe.

Šv. Teresėlės širdyje tilpo visas pasaulis, ji savo karštom maldom ir auka lydėjo kunigų misionierių gyvenimą. Už tai jau 1927 m. buvo paskelbta Misijų globėja.

Prancūzija – šalis, iš kurios kilusi Teresėlė. Esate užaugęs Prancūzijoje. Ką prancūzams reiškia ši šventoji?

Prancūzai labai myli Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresę. Ji paskelbta antrąja tautos globėja. Tačiau šv. Teresėlės šventumo garsas greitai pasklido po visą pasaulį. Ji neliko tik vienos tautos šventoji. Šv. Teresėlė mirė 1897 m., o jau 1925 m. Popiežius Pijus XI ją kanonizavo. Greitai iškilo Lizjė bazilika, kurioje lankosi piligrimai iš viso pasaulio. Lankiausi ten ir labai džiaugiausi, kai vietos Vyskupas man padovanojo jos brangią relikviją.

Atrodytų, kad kuo labiau pasaulis sekuliarėja, tuo didesnis ir domėjimasis šventaisiais. Popiežius Jonas Paulius II kanonizavo daug šventųjų, o Benediktas XVI, atrodo, tęsia šią tradiciją. Ar šiais laikais ryškesnis šventųjų veikimas, ryškesni šventųjų pavyzdžiai?

Nesutikčiau su prielaida, kad sekuliarizuota visuomenė ypač domisi šventaisiais. Aš manau, priešingai, žmonės dabar laksto pas visokius „stebukladarius“, šarlatanus, regėtojus, burtininkes. Gaila, kad, ilgėdamiesi ryšio su Dievu, jie pasiklysta netikruose keliuose, užuot ėję prie tyrų šaltinių.

Popiežius Jonas Paulius II paskelbdamas daug šventųjų norėjo priminti pasauliui, jog mes visi esame pašaukti į šventumą. Norėjo mums parodyti daugelio šventųjų gyvenimo pavyzdį. Jam ypač rūpėjo, kad būtų paskelbti šventieji iš visokiausių luomų ir tautų: pasauliečių, vyrų ir moterų, kurie, gyvendami kasdienį gyvenimą, savo profesijoje ar šeimoje pasiekė šventumą.

Benediktas XVI santūresnis, bet ragina visus atrasti meilės slėpinį, suvokti, kad Dievas yra meilė. Iš to šaltinio trykšta visokia meilė: meilė Dievui, meilė žmogui, santuokinė meilė, artimo meilė, ypač kenčiančiųjų, apleistųjų. Savo Enciklikoje Dievas yra meilė, Šventasis Tėvas du kartus pamini Motiną Teresę iš Kalkutos, kaip gailestingosios meilės pavyzdį. Ji, kaip ir mažoji Teresėlė, Kristaus žodžius ant Kryžiaus – Trokštu, įsidėjo į širdį, suprasdama, kad Jėzus trokšta žmogaus meilės, kad kenčia, nes Meilė nėra mylima.

Abi Teresės, kiekviena savo būdu, siekė numalšinti Kristaus troškulį, kuris trokšta sielų išganymo, trokšta meilės.

Šv. Teresė sakė: „Motinos Bažnyčios širdyje aš būsiu Meilė“. Ji ir gyveno taip. Kaip ta Meilė galėtų atnaujinti Bažnyčią dabar?

Meilė visuomet išliks Bažnyčios gyvenimo variklis. Kaip pati Šv. Teresėlė sako: Supratau, kad Bažnyčia turi Širdį, o toji Širdis liepsnoja meile. Supratau, kad vien Meilė skatina veikti Bažnyčios narius, kad jeigu Meilė užgestų, Apaštalai nebeskelbtų Evangelijos, Kankiniai atsisakytų lieti savo kraują… Supratau, kad Meilė stiprina visus pašaukimus, Meilė yra viskas, Meilė apglėbia visus laikus ir visas vietas… Žodžiu, Jinai yra amžina!…

Bažnyčią atnaujiname, kai viską darome iš meilės, su meile, skleisdami meilę žmonių širdyse, šeimose, vienuolynų bendruomenėse, parapijų bendruomenėse.

Mūsų visų pirminis pašaukimas yra meilė. Tam nereikia nuveikti didelių darbų. Užtenka mažus, kasdienius darbelius atlikti iš meilės ir su meile. Šiandien pasaulis nemoka mylėti, dėl to labai kenčia. Mums reikia meilės apaštalų, kurie nepabūgtų savuoju gyvenimu paliudyti meilės galią ir suteikti daugiau vilties, kuri yra jaunesnioji tikėjimo ir meilės sesuo.

Noriu tikėti, kad šventosios Teresės relikvijų pagerbimas pažadins jaunų žmonių širdyse ryžtą ir troškimą žengti savuoju meilės keliu ir įminti į savo gyvenimo kelią ryškų tikėjimo, vilties ir meilės pėdsaką.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino D. Žemaitytė

Kategorijos: Žiniasklaidoje

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt