Vilniaus arkivyskupija | Puslapis nerastas

Nieko nerasta

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt

Arkivysk. G. Grušo pamokslas Gedulo ir vilties dieną

2015 birželio 15

Šiandienos skaitiniuose girdime, kaip Jėzus, pasakodamas apie gerai pažįstamus gamtos reiškinius, aiškina gilesnes, antgamtines tiesas. Iš sėklos išdygsta želmuo, o iš jo – žolė. Mažas garstyčių grūdelis išauga į didelį krūmą, kuriame dangaus sparnuočiai atranda sau pavėsį. Stebėdami gamtą, geriau suprantame Dievo kūrybos slėpinį, kuriam priklausome ir mes patys.

Gražus sutapimas, kad ateinantį ketvirtadienį sulauksime naujos Šventojo Tėvo enciklikos. Jos pavadinimas „Laudato Sii“ („Būk pašlovintas“) – tai šv. Pranciškaus giesmės apie Dievo kūrybą pradžia. Šia enciklika popiežius Pranciškus atkreips dėmesį į kiekvieno žmogaus atsakomybę ir pareigą tausoti Dievo kūriniją.

Pareiga tausoti kūriniją kyla iš mūsų santykio su Dievu. Praradęs santykį su Kūrėju žmogus gali imti perdėtai rūpintis žmonijos likimu tolimoje ateityje, tačiau pamiršti savo artimą šiandien. Kaip dažnai nebranginamos negimusių kūdikių gyvybės, ignoruojami ir pamirštami žmonės skurdo paribiuose, taip pat milijonai žmonių įvairiuose pasaulio konfliktuose, ypač tie, kurie yra persekiojami dėl tikėjimo ar etninės priklausomybės.

Tikėdamas Dievu žmogus neužsidaro savyje, bet savo gyvenimu džiaugsmingai liudija Gerąją Naujieną visam pasauliui. Patyrę Dievo meilę, nebegalime likti abejingi Dievo kūrinijai, nes trokštame dalintis meile su kitais. Nors dažnai kasdienės problemos atrodo didžiulės, šis meilės ryšys, žinojimas, kad Dievas mus myli besąlygiškai, ištikimai ir amžinai, kiekvienam iš mūsų suteikia viltį. Minėdami Gedulo ir Vilties dieną, prisiminkime, kad „viskas išeina į gera mylintiems Dievą“ (Rom 8, 28).

Kur ir kaip galime pamatyti tikinčiojo Viltį? Praėjusiais metais Vilniaus Caritas pakvietė tikinčiųjų bendruomenes kartą per mėnesį ateiti į socialinį centrą „Betanija“ ir bendrauti su žmonėmis, kurie stokoja maisto ir gyvenamosios vietos. Šį iššūkį priėmę žmonės šiandien liudija apie nuostabius Viešpaties darbus. Betanija tapo skirtingų žmonių susitikimo ir draugysčių vieta. Tiek vieniems, tiek kitiems atsiveria akys, pamatome kitame trapų Dievo kūrinį – žmogų.

Viltį atskleidžia gailestingumo darbai. Drąsiai žvelkime į tuos, kurių daugelis nenori matyti, – tarp tokių, deja, yra ir pabėgėliai. Kiek mūsų tautiečių praėjusiame amžiuje buvo priglausti pasaulio platybėse? Sibire su ištremtaisiais vietiniai dalijosi namų kampu, paskutiniu duonos kąsniu. Bėgantiems nuo tremties ir karo baisybių pastogę suteikė pabėgėlių stovyklos vakarų Europoje. „Keliaujantį priglausti“ tuomet nepabijojo JAV ūkininkai. Šiandienos pabėgėliai iš Sirijos, Irako, kitų šalių, yra ne skaičiai, o žmonės, šeimos, kurioms reikia mūsų pagalbos, kaip kažkada jos reikėjo mūsų tėvams, seneliams, proseneliams.

Kiekvieną dieną Viešpats mus kviečia žvelgti į pasaulį Jo akimis, o ne tik buitišku, dažnai kasdienybės sunkumų slegiamu žvilgsniu. Savanaudiškumo mirtis, t. y. nuolankumas, leidžiantis matyti artimo poreikius ir dalintis su juo tuo, ką Dievas mums yra davęs, yra kaip tas grūdas, kuris tik mirdamas sau gali duoti daugeriopą derlių.

Pirmasis skaitinys iš Ezekielio knygos – tai viltį žadinantis pranašo laiškas tautai, kuri patyrė didžiulius pralaimėjimus. Savo žemę praradę žmonės nebetikėjo, kad protėviams duoti Dievo pažadai gali būti įvykdyti. Nors žmogiškai nematyti nė mažiausios vilties, pranašas Ezekielis pažada, kad išaugs naujas medis, kuriame daugybė įvairių paukščių atras sau prieglobstį. Tai ano meto įvaizdis apie didžią karalystę ar imperiją, pasak Ezekielio, išaugančią iš to, kas atrodo nudžiūvę ir apmirę.

Politiniuose sūkuriuose Izraelio tauta turėjo būti budri, pasiruošusi apginti savo teritoriją. Tačiau žvelgdami į Išganymo istoriją suvokiame, kad neužtenka fizinio kovinio pasirengimo. Daug svarbiau yra budėti maldoje, sugebėti skaityti laiko ženklus, matyti pasaulį Dievo akimis.

„Kankinių kraujas yra krikščionybės sėkla“ (Tertulianas). Tai liudija ir mūsų tautos istorija. Minėdami tremtinius ir žuvusiuosius už Tėvynę suvokiame, kad jų auka atnešė mums laisvę ir nepriklausomybę. Tačiau tą laisvę turime tausoti ir gerbti, nes ji yra brangi dovana: laisvė garbinti Dievą, laisvė džiaugtis šeimos atrama ir meile, laisvė išreikšti meilę rūpinantis savo artimu ir Tėvyne, šalimi, kurioje gyvename.

Ir šiandien turime būti budrūs – ne tik saugoti savo valstybines sienas ir Lietuvos vientisumą, bet ir budėti maldoje – saugoti savo širdžių vientisumą, neleisti, kad savanaudiškumas, vartotojiškumas, reliatyvizmas okupuotų mūsų širdžių teritorijas ir mus pavergtų. Mums reikia tų kasdienių aukų, reikia mirti sau, kad galėtume matyti pasaulį Dievo akimis ir liudyti kiekvienam viltį, kurią mums suteikia tikėjimas.

Šios mintys, ši viltis, gražiai atsispindi žodžiuose tų, kurie patyrė kančią ir paaukojo savo gyvybę ir kuriuos šiandien prisimename. Baigiu kreipdamasis į Dievo Motiną Adelės Dirsytės ir jos draugių Sibiro maldaknygėje „Marija, gelbėk mus“ surašytos maldos žodžiais, kurie aktualūs ir šiandien:

Marija, gelbėk krauju ir ašaromis,
pasiaukojimu, pasiryžimais ir meile išpuoštą žemę.
Marija, sužadink mūsų krūtinėj milžinų galią,
išlaikyk skaisčią Tautos Dvasią,
kurią mūsų bočiai per amžius augino.
Marija, apšviesk klystančius, gelbėk
mirusius karžygius,
leiski prisikelti mūsų šventai Lietuvai,
kad kaip šviesi žvaigždė kitų tautų
tarpe šviestų,
spindėtų ir garbintų
Tavo Sūnaus ir
Tavo gailestingumą ir
meilę. Amen.

 

Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras GRUŠAS, Vilniaus Arkikatedra Bazilika, Gedulo ir vilties diena 2015-06-14

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt