200-125dumps 100-105dumps 210-260dumps 300-115dumps 200-105dumps 300-101dumps 200-310dumps 210-060dumps 200-355dumps 640-911dumps 300-075dumps 300-208dumps 300-070dumps 300-360dumps 642-998dumps QV_DEVELOPER_01dumps 400-101dumps 210-451dumps 700-501dumps 400-051dumps 117-201exam

Arkivysk. G. Grušo homilija Valstybės dieną

2017 liepos 6

Pirmajame skaitinyje girdėjome, kaip Dievas prašo Abraomo paaukoti savo vienturtį sūnų. Tėvas, kuris aukoja savo sūnų, yra Dievo Tėvo, ant kryžiaus paaukojusio savo sūnų Jėzų, įvaizdis. Jei galvojame, kad Dievas yra neteisingas ir žiaurius siųsdamas Abraomui tokį išbandymą, turime atkreipti dėmesį į tai, kad Abraomo ranką Viešpats sulaiko. Vėliau Jis pats rodo mums didžiausią dovanojančios meilės pavyzdį, už mus paaukodamas savo viengimį sūnų Jėzų, kad mes būtume išgelbėti iš nuodėmės pasekmių ir galėtume džiaugtis amžinąja laime su Juo. Abraomo, mūsų tikėjimo tėvo, istorija liudija ne tik tai, ką patiria tėvo širdis, dovanodama savo sūnų, bet ir tai, kad pasitikėdami Dievu ir dovanodami jam, kas mums brangiausia, mes gauname daugiau negu galėtume įsivaizduoti.

Dievas prašo Abraomą pasitikėti ir atiduoti į Jo rankas visa, kas brangiausia ir svarbiausia. Jis neprašo paaukoti galvijų, avių bandų, kitų turtų, bet tai, kas svarbiausia, – sūnų. Senajame Testamente Dievas nurodo žydų tautai aukoti geriausią derliaus ir galvijų dalį, pirmuosius vaisius, o ne tai, kas atlieka. Viską mums dovanojantis Dievas kviečia ir mus išmokti gyventi dovanojimo, net savęs dovanojimo, pavyzdžiu, nes klausyti Viešpaties balso ir pagal jį gyventi – tai yra kelias, kad mes galėtume tikrai būti laimingi.

Žmogus yra sukurtas tam, kad patirtų Dievo meilę šiame gyvenime ir ypač amžinybėje. Mes dažnai pamirštame, jog esame sukurti ne tik vykdyti šio žemiškojo pasaulio užduotis ir jame ieškoti savo laimės; ne tam, kad suktumės darbų ir rūpesčių rutinoje: mokėtume mokesčius, apsipirkinėtume, bandytume „sutilpti“ į projektų terminus. Kiekvieno iš mūsų širdyje yra įrašytas tikrosios ramybės, meilės troškimas. O koks yra žmogaus tikslas? Gyventi patiriant Dievo meilės pilnatvę, nes Dievas mus kuria meilei, jis yra mylintis. Tokia meilė gali egzistuoti tik jei ji save dovanoja kitiems. Šeima yra ta vieta, kur žmogus gali geriausiai įgyvendinti savo tikrąjį pašaukimą mylėti ir būti mylimas. Šeima žmogų daro žmogumi, išmoko svarbiausių dalykų, suteikia atramą. Šeima leidžia pažinti mums nematomą Dievą. Jį pažįstame meilės bendrystėje kaip Tėvą ir Sūnų, ir jų meilę – Šventąją Dvasią.

Kai pokario metais mano mama dirbo vaikų namuose, ten gyveno du broliai, kurie dėl karo ar tremties neteko tėvų. Mama pasakojo, kad dieną jie elgdavosi įprastai, kiekvienas žaisdavo su savo amžiaus berniukais, bet naktį, kai didžiuliame berniukų miegamajame šviesa jau būdavo užgesinta, vyresnysis slapčia nueidavo prie broliuko lovos, atsiguldavo šalia ir per naktį laikydavo jaunėlio ranką. Auklėtojos tai matė, ir, nors auklėtiniams buvo privaloma naktį miegoti savo lovoje, niekas to berniuko nevarydavo. Paryčiui jis grįždavo į savo lovą ir nuduodavo, kad ten miegojo visą naktį. Tie vaikai turėjo vaikų namuose drabužių, maisto, stogą. Tačiau jiems trūko to gilaus šeimos ryšio, kuris buvo jų didžiausias turtas.

Mūsų šalies istorijoje šeimos patyrė sunkių išbandymų: tremtį, slapstymąsi, karą, kuris išskyrė šeimas, genocido siaubą, pokario kovas, kurios pareikalavo sūnų ir vyrų gyvybių. Sistemos griaunamos šeimos bandė išlikti vieningos, įveikti sunkumus, galėjai matyti jų pasiaukojimą, apsisprendimą ir kovą už Lietuvą. Šeima yra valstybės pagrindas, todėl ir valstybė turi pareigą šeimą saugoti ir jai padėti. Tinkamiausia vieta vaikui augti yra šeima, turinti tėtį ir mamą, šeima, kurioje drauge su broliais ir sesėmis vaikas mokosi būti visuomenės dalimi. Šeimoje vaikas susikuria vaizdą, kokia bus jo paties šeima. Siekiant, kad šeimose nebūtų smurtaujama, nereikia perteklinių konvencijų. Čia padės ne politikai ir ne prievartos struktūros, o pačių tėvų pavyzdys ir ruošimas sąmoningai įsipareigoti santuokai ir šeimai. Valstybė, rūpindamasi savo ateitimi, turi skirti išteklių šeimoms stiprinti, padėti joms sukurti tvirtas meilės bendruomenes, atviras save dovanoti kitiems.

Nėra šeimos be išbandymų. Kaip dažnai šiandien žmonės apsigyvena kartu, nes taip patogiau, maloniau, jaukiau nei po vieną, o tuoktis eina dėl gražios šventės arba tikėdamiesi, kad santuoka sustiprins santykius, kurie niekada nebuvo tvirti. Savanaudiškumas, taip plačiai skatinamas šiuolaikinėje visuomenėje, yra ne tik nuodėmė, bet ir vienas iš didžiausių pavojų mūsų šeimoms ir kartu grėsmė valstybei. Savanaudiškumas dažnai daro įtaką požiūriui į šeimą: kuriu šeimą, nes aš jos noriu, noriu turėti vaiką, noriu, kad manimi rūpintųsi, ir panašiai. Ką mes norime pasilikti sau, kontroliuoti, turėti kaip savo nuosavybę? Savo galias, susikurtą įvaizdį? Tokia šeima subyra, kai gyventi kartu tampa nemalonu, kai užklumpa sveikatos išbandymai, pradeda vilioti pinigai, kiti malonesni dalykai.

Šiandienos evangelijoje girdėjome, kaip Jėzus, pamatęs tikėjimą, taria paralyžiuotajam: „Pasitikėk, sūnau, tavo nuodėmės atleistos!“(Mt 9, 2) Jis moko, kad blogiau už negalią ir kančią yra nuodėmė. Pirmiausia Jėzus gydo iš nuodėmės ir tik dėl žmonių netikėjimo išgydo ir iš fizinės negalios. Nuodėmių atleidimas yra dvasinė galia – ji yra nematoma, bet svarbesnė nei po to einantys išoriniai ženklai. Viešpats mums nori suteikti pasitikėjimo, kad mes atiduotume save į Jo rankas.

Apie pasitikėjimą Viešpačiu kalba ir Abraomo istorija, ir paralyžiuotojo pagydymas. Evangelistas Jonas taip pat primena mums, kad „Dievas, taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“ (Jn 3, 16–17).

Pasitikėkime Viešpačiu ir Jo meile mums. Nebijokime dovanoti Dievui tai, kas brangiausia, tai, kas geriausia, nebijokime aukotis dėl savo artimųjų, savo šeimos ir savo valstybės. Tada ir mes, kaip Abraomas, patirsime nuostabių Dievo pažadų išsipildymą savo gyvenime ir turėsime dalį Jo pažadų išsipildyme ne tik šiame, bet ir amžinajame gyvenime. Amen.

+ Gintaras Grušas
Vilniaus arkivyskupas metropolitas

 

Pamokslas Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, 2017-07-06

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt