200-125dumps 100-105dumps 210-260dumps 300-115dumps 200-105dumps 300-101dumps 200-310dumps 210-060dumps 200-355dumps 640-911dumps 300-075dumps 300-208dumps 300-070dumps 300-360dumps 642-998dumps QV_DEVELOPER_01dumps 400-101dumps 210-451dumps 700-501dumps 400-051dumps 117-201exam

Arkivysk. G. Grušo homilija Aušros Vartų Gailestingumo Motinos atlaidų sekmadienį, 2018

2018 lapkričio 18

Brangūs broliai ir seserys Kristuje – broliai ir seserys per Marijos motinystę,

„Štai tavo motina“, – girdime šiandien Kristaus žodžius (plg. Jn 19, 27). O ką reiškia turėti motiną? Kad galėtume tai iki galo suprasti, tiktų susimąstyti, ką gi reiškia jos neturėti. Ką reiškia būti našlaičiu, tuo, kuris niekada nepažinojo savo tėvų arba neteko jų vaikystėje Tai gili meilės trūkumo žaizda, taip pat ir savo kilmės nežinojimo žaizda.

Pirmiau nei įgyju profesiją, pirmiau nei užsitarnauju statusą, netgi pirmiau nei sužinau savo paties vardą, aš jau esu sūnus ar dukra. Štai dėl ko patirtis, susijusi su tėvų netektimi, yra tokia skaudi. Vaikas, kuris dėl įvairių – kartais neišvengiamų – aplinkybių netenka tėvų, jaučia, tarsi iš jo būtų atimta giliausia teisė. Juk dar prieš įkvėpdamas pirmą oro gurkšnį, kiekvienas jau yra sūnus arba dukra motinos įsčiose. Būti sūnumi ar dukra – tai būti kilusiam iš Kito. Tai pamatinė žmogiškoji patirtis. Saugoti, ginti, ir, jei reikia, gydyti šį ryšį – tai išlaikyti žmogaus gyvenimo pamatą.

Ši regima tikrovė kviečia žvelgti giliau ir suprasti, kokia yra dvasinė tikrovė. Apaštalas Paulius antrajame skaitinyje mums sako, kad Dievo valia esame tapę Jo įsūniais (plg. Gal 4, 7). Kaip galėtume tapti Dievo įsūniais, kaip Dievas galėtų mus įvaikinti, jei pradžioje nebūtume buvę našlaičiais? Šiandienos skaitiniai atskleidžia, kad dvasine prasme iki krikšto kiekvienas esame našlaitis.

Ieva ir Adomas, pirmieji tėvai, iš tiesų buvo ir pirmieji našlaičiai. Tokie jie tapo nusidėdami: per nuodėmę jie prarado Dievo vaikų laisvę, neteko ryšio su Tėvu ir gilaus savo tapatybės pažinimo. Kaip su gimtąja nuodėme mes paveldime pirmųjų tėvų − Ievos ir Adomo − našlaičių būklę, taip per naująją Ievą ir naująjį Adomą − per Mariją ir Kristų − atgauname įsūnystę krikšto metu tapdami po Kryžiumi gimusios Bažnyčios nariais.

Kristaus ant Kryžiaus ištarti žodžiai „Štai tavo motina“ reiškia daugiau nei „Štai toji, pas kurią tu gali ieškoti paguodos ir meilės“. Jie reiškia: „Nuo šiol tu nebesi našlaitis, nebesi tas, kuris nežino savo kilmės, tas, kuris turi negyjančią meilės trūkumo žaizdą. Nuo šiol tu esi mano Motinos sūnus, o per Ją, nuolat gimdančią Bažnyčią, tu tampi ir mano Tėvo sūnumi. Taigi jau nebesi nuodėmės vergas, bet Dievo įsūnis ir Jo Karalystės paveldėtojas“ (plg. Gal 4, 4–7).

Čia, šioje koplyčioje, popiežius Pranciškus kreipėsi į Aušros Vartų Mariją, prašydamas: „Pagelbėk mums, kad nepaliautume laukti Dievo Karalystės – taikos, teisingumo ir meilės Karalystės atėjimo į mūsų šeimas, miestus, tautas ir visą pasaulį.“ Šis prašymas – tai kreipimasis į Motiną, meldžiant, kad ji neleistų savo vaikams užmiršti jų tikrosios kilmės.

Broliai ir seserys, kai mąstote apie savo kilmę, ar galvojate, kad mano kilmė – tai Dangaus Karalystė? Ganytojišką vizitą popiežius Pranciškus pradėjo būtent čia, Aušros Vartuose, dalyvaujant našlaičiams ir įvaikintiems vaikams su šeimomis, tuo mums visiems tarsi primindamas: „Štai, kas yra jūsų Motina. Žvelgdami į ją suprasite, kas Jūs patys esate.“ Popiežius mokė atrasti save Marijos akyse, nes „ji įžvelgia savo Sūnaus Jėzaus veidą, įspaustą mūsų širdyse.“

Popiežius Pranciškus sūniškai pasitiki dangiškąja Motina – prieš išvykdamas į ganytojišką kelionę jis kaskart aplanko Ją Didžiojoje Marijos bazilikoje Romoje, o sugrįžęs vėl užsuka ten Jai padėkoti. Taip jis parodo labai konkretų meilės dangiškajai Motinai gestą. Šventasis Tėvas Pranciškus moka, kaip ir Marija, kiekvieno žmogaus širdyje pastebėti Jėzaus Veido įspaudą. Patyrėme tai iš arti, kai Šventasis Tėvas buvo pas mus. Dabar esame kviečiami patys užmegzti tokį patį santykį su artimu. Į tai kviečia ir šiandien pasaulyje minima Vargstančiųjų diena – kviečia pamatyti vargstančiuosius kaip savo brolius ir seseris Kristuje ir nenustoti jiems tiesti pagalbos rankos.

Marija yra ne tik Motina, bet ir Karalienė. Taigi ir mes, jos sūnūs ir dukros, karalystės paveldėtojai, turime karaliauti kartu su ja savo šeimose ir aplinkoje. Turime būti karalystės paveldėtojai – orūs, prisiimantys atsakomybę. Tačiau karaliauti turime ne vien su Marija, bet ir tokiu pačiu būdu kaip ji. O koks tai būdas? Viena seniausių Europos karūnų yra saugoma Italijos mieste Moncoje. Ši karūna vadinama Geležine Lombardijos karūna. Ji pagaminta iš aukso plokštelių, puoštų brangakmeniais, tačiau vadinama Geležine, nes vidinę tos karūnos pusę juosia siauras pilkos spalvos metalo žiedas. Ilgą laiką buvo tikima, kad šis vidinis karūnos žiedas yra nukaltas iš tikros Kristaus kryžiaus vinies, kurią Lombardijos valdovams padovanojo imperatorius Konstantinas.

Giliausia prasme karaliauti – tai elgtis Kristaus, Visatos Karaliaus, būdu. O Jis pasirinko Kryžių kaip savo sostą. Taigi karaliauti su Kristumi, o kartu ir su Marija, − tai tarnauti kitam. Ne tik atlikti vieną ar kitą patarnavimo darbą, bet leisti, kad tarnystės dvasia persmelktų visą gyvenimą. Pradedant šeima, kurioje vyras tarnauja žmonai, o žmona – vyrui; kurioje tėvai laisva širdimi ir su meile patarnauja savo vaikams, o vaikai – tėvams. Taip pat ir mūsų darbovietėse ir valdžios institucijose. Daug problemų išsispręstų, jei pradėtume gyventi šia tarnystės dvasia. Galvoju apie socialinį darbuotoją, kuris ateina ne valdyti, o tarnauti šeimai. Galvoju apie valdininką, kuris ateina ne tam, kad valdytų socialinį darbuotoją, o kad patarnautų jam, siekdamas sudaryti geresnes darbo sąlygas. Gal sakysi: aš ir taip nuolat visur tarnauju, tarnauju namuose, tarnauju darbe, o kada gi kas nors patarnaus man? Sakau tau: Dangaus Karalystėje pats Kristus susijuos, pasodins tave prie stalo ir tau patarnaus (plg. Lk 12, 37).

Brangūs broliai ir seserys, netrukus žvelgsime į Mariją, vainikuojamą popiežiaus Pranciškaus palaiminta karūna. Melskime, karštai maldaukime Jos ne tik, kad Ji patarnautų mums, išklausytų mūsų prašymus, bet kad leistų karaliauti kartu su Ja, Jos būdu mūsų šeimoje, darbe, aplinkoje. Būkime pačiais didžiausiais karaliais – tais, kurie ateina tarnauti.

Marija, Gailestingumo Motina, mūsų Motina ir Karaliene, šiandien vainikuosime Tave aukso karūna, pagaminta iš mūsų pačių suaukotų votų – padėkos Tau ženklų. Padaryk, kad į mūsų šeimas, mūsų miestus, mūsų tautas ir visą pasaulį kuo greičiau ateitų Dievo Karalystė – taikos, teisingumo ir meilės Karalystė. Padaryk, kad ji ateitų man tarnaujant – kad mano šeimoje, mano mieste, mano tautoje ir visame pasaulyje Dievo Karalystė ateitų greičiau, nes aš, Karalystės paveldėtojas, užėmiau savo sostą ir ėmiau tarnauti. Amen.

Aušros Vartų Gailestingumo Motinos koplyčia
2018 m. lapkričio 18 d.

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt