2001 m. žodis Kalėdų proga

“Tenušvinta veidas tavasis, ir mes išgelbėti būsim!” Ps 79

Kalėdų varpai, Bažnyčios liturgija ir žmonijos lūkestis kviečia mus iš naujo atpažinti Betliejuje gimusio Kūdikio-Dievo veide atskleistą mūsų istorijos prasmę. Jo gimimas sujungė laiką ir amžinybę, Dievą ir žmogų.

Ėdžiose gulinčiame Naujagimyje mes sveikiname Dievą, kuris panorėjo turėti žmogaus veido bruožus. Visa pasaulio istorija nukreipta į šio dieviškojo Kūdikio Veidą, kad grąžintų viltį kiekvienam pasaulyje gyvenančiam žmogui.

Nuodėmė vis dar bjauroja žmonijos veidą: mušami ir paliekami vaikai, prievartaujamos moterys, skriaudžiami seni ir paliegę žmonės, skubama sutrumpinti jų gyvenimą, smurtas ir karai daugelyje planetos kampelių. Tačiau kad ir kokios tirštos būtų sutemos, stipresnė yra viltis, jog nugalės Gėris ir Šviesa, sužibusi Betliejaus naktyje.

Yra daug gėrio ir Lietuvos žemėje. Vyrai ir moterys, vaikai ir jaunimas, kasdien gyvenantys tikėjimu, savo darbu, savo pasišventimu šeimai bei visuomenės gerovei. Viltimi suspindi pastangos žmonių, kurie, darbuodamiesi viešosios veiklos srityje, siekia, kad būtų gerbiamos žmogaus teisės, kurie atsigręžia į vargo ir moralinio nuosmukio palaužtus žmones.

Nesvarbu, kokioje socialinėje ir visuomeninėje padėtyje būtume, šiandien kiekvienam skirta džiugi Kalėdų naujiena: “Žemėje ramybė Dievo mylimiems žmonėms” (plg. Lk 2, 14).

Įsižiūrėkime į Dievo veidą ant Marijos rankų. Jis yra mūsų vilties pagrindas! Apaštalas Paulius mums primena: “Kas buvo sena – praėjo, štai atsirado nauja” ( Kor 5, 17).

Tesutirpsta nesantaikos, baimės, nevilties pamėklės, tegimsta širdyje viltis, kuri, Dievo veido nušviesta, atveria galimybę kurti naują žmogų. Žmogų, kuris gerbtų kiekvieną žmogų, ypač mažą ir silpną, žmogų, kuris ištiestų pagalbos ranką stokojantiems, žmogų, kuris kurtų taiką ir ramybę.

Tebus šios Kalėdos pažymėtos vilties žvaigžde, kuri padės mums atpažinti Dievo veidą.

Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas