2001 m. Pamokslas kardinolo ingreso iškilmėse Vilniaus arkikatedroje

2001 kovo 4

„Būkite šventi, nes aš Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas” (Kun 19, 2). Šiais žodžiais Mozė Viešpaties vardu prabilo į izraelitų bendruomenę.

Kalno pamoksle Kristus kalbėjo: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis tėvas yra tobulas” (Mt 5, 48).

Šventasis Tėvas Jonas Paulius II 15-osios pasaulio jaunimo dienos proga taip kreipėsi į jaunimą:

„Visų žemynų jaunuoliai, nebijokite būti naujojo tūkstantmečio šventieji! <…> Mylėkite maldą; nuosekliai išgyvenkite savo tikėjimą ir didžiadvasiškai tarnaukite savo broliams ir seserims, būkite aktyvūs Bažnyčios nariai ir taikos statytojai”.

Per visus amžius iki šių dienų aidi Dievo kvietimas į šventumą, kurį mums perduoda Bažnyčia. Daugelis vyrų ir moterų išgirdo ir pakluso šiam Dievo balsui. Tai drąsūs žmonės, nepabūgę būti šventi. Būti šventam – reiškia būti žmogumi, kuris išdrįsta irtis prieš srovę, kasdien rinktis didesnį gėrį, ir būti dosniam – nebijoti išdalyti save kitiems.

Toks buvo šventasis Lietuvos globėjas Kazimieras, kurio širdyje liepsnojo gyvas tikėjimas, artimo meilė, tyro gyvenimo grožis, kuris nukreipė jo žingsnius šventumo keliu.

Šiomis dienomis daug žurnalistų manęs klausė: kaip Bažnyčia Lietuvoje galėtų atsinaujinti? Ką reikia daryti, kad Kristaus skelbta Geroji Naujiena pasiektų šių dienų žmogaus širdį? Kaip išugdyti gyvas tikinčiųjų bendruomenes, kuriose visi būtų „vienos širdies ir vienos sielos” (Apd 4, 32)?

Į šį klausimą atsakau pirmaisiais Kristaus Galilėjoje ištartais žodžiais: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija” (Mk 1, 14).

Atsiversti – tai atsigręžti į Dievą, įsileisti Dievą į savo gyvenimą, priimti jo dovanojamą draugystę: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje! Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau mano Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje” (Jn 15, 9–10). O kad mes suprastume šią Kristaus meilę, kuri net savo gyvybę už draugus atiduoda!

Kvietimas atsiversti ateina iš Dievo. Tai reiškia, kad jis yra pasirengęs mums padėti. Atsivertimas visada prasideda nuo savo ribų, savo nepajėgumo, savo skurdo suvokimo. Tik tuomet mes pajuntame reikalą atsigręžti į Dievą ir nuolankiai priimti jo meilę, kuri pradės veikti ir taps naujo gyvenimo sėkla.

Šventumas yra Dievo dovana, patikėta Bažnyčiai, už kurią Kristus pats save atidavė, „kad ją pašventintų” (Fil 5, 26). Ši dovana virsta užduotimi kiekvienam krikščioniui, kurio gyvenimas yra glaudžiai susietas su Kristumi. „Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas” (1 Tes 4, 3), – sako apaštalas Paulius.

Tai yra krikščioniško gyvenimo pilnatvė, į kurią esame kviečiami visi – visų profesijų ir luomų žmonės. Nuo kiekvieno mūsų asmeniško šventumo ir ryšio su Kristumi prasidės Bažnyčios atsinaujinimas. Visa sielovada turi būti orientuota į šventumą, tai yra į Kristų. Neužtenka vien vadintis krikščionimis. Reikia jais būti. O tai ir yra šventumas – būti tikrais Kristaus mokiniais. Neužtenka skaityti Evangeliją – reikia pradėti ją įgyvendinti, nekoreguojant, nepraleidžiant, nesušvelninant, bet priimant ją tokią, kokią mums paliko Jėzus Kristus.

Šventumo kelyje pirmasis mokytojas yra malda. Šių dienų žmogus, paskendęs materializmo ir sekuliarizmo jūroje, jaučia dvasinio gyvenimo alkį ir maldos poreikį. Jau neužtenka vien poterių kalbėjimo. Reikia nuoširdaus meilės pokalnio su Dievu, kurio metu gimsta viltis ir tikėjimas, kad esame mylimi ir svarbūs. Išgirstame Dievo kvietimą būti jo meilės misionieriais žemėje.

Šiandien visas pasaulis yra misijų žemė, kuri laukia gyvų Dievo liudytojų. Žmonės išsiilgę krikščioniškų bendruomenių, kurios taptų maldos mokyklomis, kur susitikimas su Kristumi reikštųsi ne tik kaip maldavimas padėti, bet ir kaip šlovinimas, garbinimas, padėka, įsiklausymas. Susitikimas su Kristumi visada veda į konkretų veiksmą – į meilės darbą.

Atsiverskite ir tikėkite Evangelija. Evangelija turi tapti mūsų kasdienybės dalimi. Mūsų tikėjimas neturi atsiskirti nuo konkretaus gyvenimo, nuo mūsų tarpusavio bendravimo. Jeigu mes įnešime Evangelijos šviesą į savo širdį, į savo šeimą, bendruomenę, ji taps Dievo karalyste žemėje.

Nebijokime plaukti prieš srovę. Tik negyvus daiktus srovė plukdo su savimi. Nebijokite sutikti Tiesą, nors ji mums būtų ir nepatogi. Nebijokime rinktis teisingumo, nors aplink matytume daug neteisybės. Rinkimės gailestingumą ir meilę, nors mus supa smurtas ir apgaulė. Išdrįskime būti tyri ir skaistūs, nors tai šiandien ir nemadinga. Išmokime su kitais dalytis, net jei ir patys stokojame. Tik tokiu būdu pakeisime visuomenę, atnaujinsime Bažnyčią, atrasime savo laimę ir ją nešime savo broliams ir seserims.

Pažvelkime į Kristų, į jo dieviškąjį veidą, į jo akis, sutinkančias mus ir lydinčias per visą mūsų gyvenimą. Jis yra mūsų kelias, tiesa ir gyvenimas. Jis mus drąsina ir kviečia sekti jį, eiti su juo. „Nebijok, aš esu su tavimi… Aš būsiu tavo šventumas…” Priimkime Jėzų į savo gyvenimą ir būkime laimingi. Išgirskime Kristaus raginimą: „Mylėkite vienas kitą, kaip aš jus kad myliu” (plg. Jn 15, 12).

Jei norime atnaujinti Bažnyčią, jei norime būti tikrai laisvi ir laimingi, leiskime Kristui gyventi mūsų bendruomenėse, šeimose, kurios taptų meilės mokyklomis, vienybės, tarnavimo ir ištikimybės „sakramentais”.

Tai naujas iššūkis mūsų Bažnyčiai Lietuvoje. Tai didžiausias visuomenės lūkestis ir troškimas, kuri nori pamatyti gyvus tikrosios meilės liudytojus, o ne vien mokytojus ir pamokslautojus. „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus” (Jn 13, 35). To mus moko šventieji, šiuo keliu ėjo ir šventasis Kazimieras. Tačiau mums šiandien reikia šventųjų, kurių širdys liepsnotų meile Dievui ir kiekvienam žmogui, kurie mokėtų gyventi ne vien tik sau, bet ir kitiems, kuriuose atsispindėtų Kristaus meilė vargstantiems, kenčiantiems, apleistiesiems.

Jeigu norime atnaujinti Bažnyčią ir visuomenę, prisiminkime, kad Bažnyčiai reikia ne reformatorių, bet šventųjų. Išdrįskime šių dienų pasaulyje būti šventi! To mes šiandien labiausiai prašome šventąjį Kazimierą ir visus šventuosius. Mes prašome, kad jų pavyzdys padrąsintų ypač mūsų jaunimą – nebijokite būti kitokie, nebijokite būti dori. Kiekvienas gėrio lašas neša pasauliui palaimą ir taiką. Būkime naujojo tūkstantmečio šventi žmonės!”

Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas

Kategorijos: Pamokslai

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt