„Norime, kad mūsų vienuolynai būtų tarsi gailestingumo oazės, kuriose žmonės galėtų atsigaivinti“, – apie bendruomenės viziją, minint 50 metų sukaktį, kalba Šv. Jono brolių vienuolyno Vilniuje prioras br. Reno Marija CSJ. Jis atvirauja, kad ši sukaktis žymi ne tik plėtrą pasaulyje, bet ir skausmingą, tačiau būtiną brandos kelią. Apie tai, kaip nuo mažo buto už Šv. Petro ir Povilo bažnyčios išaugta iki gyvybingos bendruomenės, apie drąsą pripažinti tiesą ir džiaugsmą gyventi Gailestingumo mieste – šiame pokalbyje.
– Ką Jums asmeniškai ką reiškia šis didingas jubiliejus – 50 metų nuo vienuolijos įkūrimo?
– Man tai yra proga pamąstyti, ką reiškia būti Šventojo Jono broliu. Kodėl aš vis dar to noriu? Kodėl po beveik keturiasdešimties metų vis dar esu čia? Man gera priklausyti šiai bendruomenei, gyventi su broliais, kartu skelbti Gerąją Naujieną, evangelizuoti ir tarnauti žmonėms. Tad šis jubiliejus – tai galimybė pasirinkti iš naujo. Tai tarsi santuokos sukaktis: proga vėl pasirinkti vienas kitą ir toliau keliauti kartu. Toks mano asmeninis žvilgsnis į šią šventę.
– 50 metų yra gana rimta atkarpa. Pasaulis labai keitėsi. O kaip per tą laiką keitėsi Šventojo Jono bendruomenė?
– Svarbus dalykas yra tas, kad praėjus dešimčiai metų nuo įkūrimo bendruomenė išsiplėtė po visą pasaulį. Atsirado daug naujų vienuolynų Afrikoje, Azijoje, Amerikoje, todėl bendruomenė tapo tarptautinė. Anksčiau dauguma brolių buvo prancūzai, tačiau vėliau sulaukėme pašaukimų iš viso pasaulio. Tai didelis turtas. Gyvenimas kartu su amerikiečiu, meksikiečiu ar senegaliečiu labai praturtina ir, sakyčiau, atveria protą. Taip pat tai suteikia progą tarnauti ne savo tėvynėje, o kitur. Pavyzdžiui, man asmeniškai didelis džiaugsmas tarnauti ne Prancūzijoje, o Lietuvoje – tai galimybė pažinti kitą kultūrą ir istoriją. Daug brolių tarnauja ne ten, kur gimė, ir tuo labai džiaugiasi.
Kitas dalykas, kurį paminėčiau, – bendruomenė subrendo. Per 50 metų ji išaugo: nebėra kaip mažas vaikas, tapo tarsi suaugusi. Ėjo ilgą brendimo kelią. Pradžioje, kai bendruomenė nauja, viskas priklauso nuo įkūrėjo – jo žodžių, jo sprendimų. Tačiau laikui bėgant turime išmokti būti vis labiau savarankiški, patys gyventi ir toliau kurti bendruomenę. Tai normalu ir gera, nes kitaip rizikuotume likti vaikais. Ši branda labai svarbi, tad džiaugiuosi, kad bendruomenė subrendo.
– O kaip keitėsi Lietuvoje?
– Pradžioje įsikūrėme mažame bute už Petro ir Povilo bažnyčios. Koplyčia buvo tiesiog mažas kambarėlis. Žmonių susirinkdavo tiek daug, kad visi netilpdavo ir stovėdavo koridoriuje. Tuo metu buvome Vilniaus kunigų seminarijos dėstytojai ir dvasios tėvai – tai buvo pagrindinė mūsų veikla. Pamažu pradėjome organizuoti veiklą šeimoms, jaunimui ir net gatvės vaikams.
Dabar, lyginant su pradžia, viskas labai pasikeitė: turime didelę, gražią bažnyčią, siūlome žmonėms daug įvairios veiklos. Taip pat labai išaugo bendradarbiavimas su pasauliečiais. Daugiau nei šimtas savanorių kartu su mumis tarnauja ir evangelizuoja. Tai didelis džiaugsmas, nes kiekvienas atneša „savo plytą“ į bendrą statinį. Broliai prisideda savo gebėjimais, pasauliečiai – savais, ir tai mus labai papildo bei praturtina. Bendradarbiavimas vyko nuo pat pradžių, kai, pavyzdžiui, dirbome su gatvės vaikais ar rengėme šeimų stovyklas, bet šiandien ši sritis labai išsiplėtė. Savanoriams tai proga augti tikėjime. Gražu matyti tą tarnystės džiaugsmą, stiprėjantį ryšį su Bažnyčia ir atrandamas naujas draugystes.
– Kiek jūsų brolių buvo pradžioje, 1993 m.?
– Buvo du broliai (šypsosi).
– O šiandien?
– Esame penkiese (šypsosi).
– Šalia brolių gyvena ir seserys?
– Taip, kontempliatyviosios seserys. Jos neužsiima aktyvia apaštaline veikla ar sielovada, o gyvena malda – tai ir yra kontempliatyvus gyvenimas. Tačiau džiaugiamės, kad jos yra šalia, nes primena mums, jog viskas priklauso nuo asmeninio ryšio su Kristumi. Viskas iš tiesų remiasi į kontempliaciją.
– Man asmeniškai atrodo, kad į jūsų bendruomenę pradėjo plūsti labai daug jaunų žmonių. Ar taip nutinka bangomis, ar visgi jaučiate, kad suklestėjote?
– Taip, iš tiesų taip yra ir mes tuo labai džiaugiamės. Manau, pavyzdžiui, „Alfa“ kursas labai padeda žmonėms atrasti tikrąjį Bažnyčios, o ypač – tikrąjį Dievo veidą. Taip pat ir sužadėtinių kursai: matome, kad po jų, jau sukūrę šeimas, kai kurie sekmadieniais ateina pas mus į šv. Mišias. Jiems kursai buvo proga ne tik pasiruošti santuokai, bet ir atgaivinti tikėjimą, atrasti Dievą. Tai labai gražu, matome daug puikių vaisių.
– 50 metų – ilgas tarpsnis, turbūt pasitaikė visko: ir ryškių įvykių, ir ne tokių reikšmingų. Džiugių ir skaudžių. Jei reikėtų išskirti pačius svarbiausius bendruomenei, ką paminėtumėte?
– Sunku išskirti kažkurį vieną, nes per 50 metų buvo daug gražių akimirkų, bet buvo ir liūdnų. Galėčiau palyginti su pačios Bažnyčios istorija – joje taip pat persipina gražūs ir skaudūs dalykai. Mūsų bendruomenei didelė trauma buvo žinia, kad mūsų įkūrėjas išnaudojo moteris. Juk laikėme jį šventu, pavyzdingu ir staiga atradome tą kitą, nežinomą pusę. Tai tikrai buvo didelis sukrėtimas. Dalis brolių dėl šios traumos pasitraukė iš bendruomenės, mūsų skaičius sumažėjo.
Tačiau gražu tai, kad, mano manymu, šiandien bendruomenė šį išbandymą įveikė. Buvo sunku, tikrai nelengva, bet dauguma brolių priėmė tiesą ir dėjo pastangas, kad bendruomenė toliau eitų pirmyn, statoma ant tvirto pamato. Taigi, žinoma, per tuos metus buvo ir pliusų, ir minusų. Bet jei skaičiuočiau kaip buhalteris, man atrodo, pliusų visgi daugiau.
– Užsiminėte apie traumą. Kas padėjo bendruomenei išlikti ir nesugriūti, kai trauma taip stipriai palietė? Ar atviras įvykio pripažinimas? O gal malda ar koks nors bendras vidinio gijimo procesas?
– Vienas pagrindinių dalykų – mes nenorėjome meluoti sau ir slėpti to, kas įvyko. Kėlėme klausimus: kodėl taip atsitiko? Kodėl įkūrėjas išnaudojo moteris? Kodėl buvo brolių, kurie elgėsi taip pat? Vyko gili analizė. Kristus pasakė: „Tiesa padarys jus laisvus.“ Supratome, kad jei su Dievo pagalba neieškosime tiesos iki galo, negalėsime išbristi iš šių sunkumų.
Broliai taip pat suprato, kad vieni to neįveiks. Mums reikėjo pagalbos: tiek Bažnyčios hierarchijos, tiek pasauliečių, pavyzdžiui, psichologų. Reikėjo specialistų, išmanančių bendruomenės kūrimą ir krizių valdymą. Daug dirbome su kompetentingais pasauliečiais ir tai mums labai padėjo. Taip pat padėjo kunigai ir vienuolės iš kitų bendruomenių. Buvo gražu matyti, kaip visi šie žmonės geraširdiškai norėjo mums padėti, nors tai ir nebuvo lengva. Per juos Dievas mums tikrai labai stipriai padėjo.
– Na, o dabar pakalbėkime apie gražius dalykus – juk vis dėlto gimtadienis. Kokių vaisių šiandien daugiausia matote savo bendruomenėje? Dėl ko džiaugiatės?
– Žinot, mūsų globėjas yra šventasis Jonas, tad ne veltui reikia kalbėti ir apie jį. Jis yra tas apaštalas, kuris savo pirmajame laiške parašė: „Dievas yra meilė.“ Jis skelbia šią Gerąją Naujieną. Man atrodo, kad broliai trokšta liudyti būtent tai – kad Dievas yra meilė, kad Jis yra gailestingas. Nuostabu stebėti, kaip žmonės atranda šią tiesą ir kaip keičiasi jų gyvenimas: atsiranda daugiau šviesos, ramybės ir vilties. Taip, problemų yra, jos nedingsta. Bet tose problemose yra Kristus. Yra Dievas, kuris yra meilė ir kuris keliauja kartu kaip atrama, kaip pagalba.
Mes to ir trokštame – kad žmonės atrastų, jog Kristus yra šalia. Kad Jis eina kartu ne kaip policininkas ar griežtas prižiūrėtojas, kuris tik tikrina ir kontroliuoja, bet kaip Tas, kuris nori mūsų širdyse įkurti daugiau ramybės ir šviesos. Norime, kad mūsų vienuolynai būtų tarsi gailestingumo oazės. Arkivyskupas neseniai parašė gražų laišką apie tai, kad reikia statyti Gailestingumo miestą, o mes norime kurti oazę, kurioje žmonės galėtų atsigaivinti.
– Vilniuje netrukus vyks Gailestingumo kongresas. Ar jaučiate, kad gyvenate Gailestingumo mieste? Ką jums reiškia gyventi ir tarnauti Gailestingumo mieste?
– Mums tai labai svarbu. Netoli vienuolyno stovi šv. Faustinos namelis – vieta, menanti Jėzaus apsireiškimus šv. Faustinai ir kunigo Mykolo Sopočkos veiklą. Tikėtina, kad ir pati šventoji lankydavosi mūsų dabartinėje bažnyčioje, nes ji arčiausia jos namų.
Žmonės trokšta Dievo gailestingumo. Sulaukiame daugybės tikinčiųjų išpažinties, neretai jie grįžta prie sakramentų po dešimties ar penkiolikos metų pertraukos. Tokiais momentais mes, kunigai, nepykstame ir neteisiame, bet džiaugiamės: „Šis žmogus grįžta pas Jėzų.“ Mūsų tikslas – padėti, kad išpažintis taptų ne formalia apeiga, o giliu susitikimu su gailestinguoju Kristumi.
Nuostabu matyti palengvėjimą žmogaus akyse, kai jis išgirsta, kad Jėzus jo neatstumia, o apkabina ir džiaugiasi jo sugrįžimu. Mums, broliams, tai didelė dovana. Dievo gailestingumą patiriame dvejopai: asmeniškai melsdamiesi bei pripažindami savo nuodėmes ir tarnaudami kaip įrankiai, per kuriuos Jėzus dosniai lieja savo malonę kitiems.
– Paskutinis klausimas – apie ateitį, svajones ir lūkesčius. Ar turite konkrečių tikslų, idėjų, kaip įsivaizduojate bendruomenę?
– Skirčiau du dalykus. Pirmasis ir esminis – kurti bendrystę tarp brolių. Tai mūsų kasdienis iššūkis, nes esame skirtingi: iš įvairių šalių, kultūrų, skirtingų temperamentų. Tačiau turime gyventi broliškai. Kiekvieną dieną reikia iš naujo kurti santarvę, pagarbą, gailestingumą ir vienybę. Tai didelis iššūkis, bet kai taip sakau, nekalbu apie pareigą. Tai nelengva, bet kartu tai yra džiaugsmas – išmokti gyventi kaip broliai Kristuje.
Antras dalykas – tai mūsų troškimas, apie kurį jau šiek tiek užsiminiau: suprasti pasaulio poreikius bei lūkesčius ir į juos atsiliepti. Nors nelengva perprasti šiandienos pasaulio ir žmonių iššūkius, svarbu, kad padėtume žmonėms geriausiu įmanomu būdu. Čia ir dabar.
Kalbino Donata Špokaitė