200-125dumps 100-105dumps 210-260dumps 300-115dumps 200-105dumps 300-101dumps 200-310dumps 210-060dumps 200-355dumps 640-911dumps 300-075dumps 300-208dumps 300-070dumps 300-360dumps 642-998dumps QV_DEVELOPER_01dumps 400-101dumps 210-451dumps 700-501dumps 400-051dumps 117-201exam

Vysk. Dariaus Trijonio pamokslas Šv. Kazimiero koplyčioje, 2020-01-04

2020 sausio 7
Nuotraukos autorius Evaldas Lasys

Dažnai šventieji vaizduojami su įvairiais simboliais rankose. Pavyzdžiui, kankiniai neretai laiko rankose kankinimo įrankius, tikėjimo išpažinėjai – kryžių arba knygą, kuri simbolizuoja maldą.

Mūsų šv. Kazimieras vienoje rankoje laiko leliją (skaistumo simbolį) ir kryžių (maldos simbolį) arba skeptrą (karališkumo ženklą). Taip pat turime atkreipti dėmesį į drabužius. Drabužis dažniausiai vaizduoja šventojo pašaukimą gyvenime. Šv. Kazimieras buvo karalaitis. Nelengva būti šventam ir kartu būti valdovu savo pavaldiniams. Būti karaliumi ar šalies vadovu visų pirma reiškia būti tėvu ir jauti atsakomybę už tuos, kurie yra tau patikėti. Čia išryškėja dvasinės tėvystės svarba. Šv. Kazimieras prisimenamas kaip tėvas našlaičiams. Jis jaučia gailestį dėl karių, kurie smurtauja grįždami iš nesėkmingo žygio. Sakoma, kad to žygio metu Kazimierui teko būti net plėšimų, sukilimų dėl neišmokėtų samdiniams algų, prievartavimų liudininku, o tai buvo didelis išbandymas trylikamečiui. Nuo to laiko Kazimieras tapo labai pamaldus. Malda taip pat yra tėvystės išraiška tiems, kuriems kitaip negalima padėti.

Tiek šv. Kazimieras, tiek šiandienos Evangelija mums primena būtinybę atrasti ne tik savo profesinį pašaukimą, bet ir kiekvieno krikščionio pašaukimą tapti šventuoju.

Pasak vyskupo Roberto Barrono (Robert Barron), vienas dalykas, kuris pirmiausia turėtų mus stebinti, yra šventųjų įvairovė ir skirtingumas. Labai sunku rasti vieną šventumo modelį, vieną būdą sekti Kristumi. Šventieji yra be galo įvairūs. Tomas Akvinietis buvo ypatingas intelektualas, o Jonas Vianėjus vos nebuvo pašalintas iš seminarijos. Vincentas Paulietis buvo miesto šventasis, dykumų Antanas šventumą atrado atšiauriuose smėlynuose ir vienatvėje. Bernardas, atgailaudamas už savo nuodėmes, atsiklaupė ant kietų Klervo (Clairvaux) abatijos akmenų, o Hildegarda iš Bingeno, dainuodama ir mėtydama gėles, parodė, kaip ji beprotiškai įsimylėjusi Dievą. Albertas Didysis buvo nuostabus mokslininkas ir filosofas, o Gerardas Manley Hopkinsas – švelnus poetas. Pažįstame Petrą kaip stačiokišką žvejį, o Editą Stein buvo garsaus filosofo Edmundo Husserlio sekretorė ir Martyno Heideggerio, garsiausio XX amžiaus filosofo, kolegė. Žana Arkietė vedė karius į mūšį, o Pranciškus Asyžietis mylėjo net mažiausią gyvūną. Jeronimas buvo rimtas ir solidus, o Pilypo Nerio dvasingumas paremtas linksmumu ir džiaugsmu.

Kaip paaiškinti šią įvairovę? Įdomiai yra pasakęs vyskupas R. Barronas, kad Dievas yra menininkas, o menininkai mėgsta būti originalūs. Šventieji yra Dievo šedevrai ir Viešpats niekada nepavargsta kurti juos suteikdamas skirtingas dovanas, naudodamas skirtingus stilius ir skirtingas kompozicijas. Ką tai reiškia mums? Tai reiškia, kad neturėtume stengtis tiksliai mėgdžioti nė vieno šventojo. Žvelkite į juos visus, išstudijuokite jų unikalų šventumą, tačiau suraskite tą ypatingą charizmą, kurią Dievas nori per jus paskleisti pasaulyje.

Šventųjų gyvenimas mus įkvepia ir daro mus geresniais žmonėmis. Šventieji mūsų netempia prievarta į bažnyčią, bet savo pavyzdžiu subtiliai įkvepia pasekti jų pėdomis. Svarbu stebėti savo Mokytoją – Kristų. Juk Kristus išsirinko 12 apaštalų, bet kiekvienas iš jų skirtingas. Popiežius Pranciškus sako, kad „šventumas, į kurį Viešpats tave pašaukė, auga atliekant nedidelius veiksmus“.

Šios dienos Evangelijoje evangelistas Jonas stebi viską kaip fotografas. Jis naudoja skirtingus veiksmažodžius, tačiau visi jie yra kupini svarbių niuansų. Ne atsitiktinis ir Jėzaus žvilgsnis, kuris keičia mūsų gyvenimą. Jėzus, Viešpats, žvelgdamas į savo mokinius, kartu žvelgia ir į mus, kad mes išmoktume žiūrėti į Jį. Veiksmažodis „ieškoti“ reiškia „žiūrėti į vidų“, o ne vien stebėti išoriškai. Ne veltui mokiniai nori ateiti pas Jėzų į namus. Gražu matyti, kaip Viešpats traukia mus savo judesiais, savo paties gyvenimu.

Mokiniai leidžiasi į nuostabią dvasinę kelionę, kurią pabrėžia veiksmažodžiai „išgirdo, sekė, ėjo, matė ir praleido pas jį“. Galime klausti savęs, ar aš noriu pradėti šį gražų nuotykį ir su Jėzumi? Ar aš atveriu savo ausis, kad galėčiau išgirsti Jėzaus žodžius? Petras gavo naują vardą ir jo gyvenimas visiškai pasikeitė.

Iš šv. Jeronimo laikų yra išlikęs pasakojimas apie Romos berniukus, kurie, pasiėmę aliejines lemputes, žaisdavo katakombose slėpynių. Ir štai vieną kartą, užgesus vienintelei aliejinei lemputei, berniukai liko įkalinti visiškoje tamsoje. Jie pradėjo klaidžioti tunelių labirintais, išsigandę, kad gali niekada iš ten nebeištrūkti. Tada vienas berniukas, apimtas panikos, užčiuopė katakombų uolienos sienoje mažą griovelį. Šis griovelis vedė į priekį ir nesibaigė. Jie pradėjo sekti tuo grioveliu. Pasirodo, kad romėnų persekiojimų laikais tai buvo krikščionims kelio ženklas, kaip išeiti iš katakombų. Berniukai sekė šių senųjų krikščionių pėdomis ir taip rado kelią iš tamsos į saulės šviesą, pasiekė namus.

Tad ir mes sekime šventųjų pėdomis, kad galėtume pasiekti amžinuosius namus, kur yra tikroji mūsų tėvynė. Baigdamas noriu pasidalinti trims patarimais, kaip tapti šventiems. Juos mums paliko šventosios Teresės. 1) Šv. Teresė iš Avilos sako: „Kiekvieną dieną pripildykite savo dvasią maldos, tai yra klausykitės Dievo ir kalbėkitės su Juo; 2) šv. Teresė iš Lizjė: „Kiekvieną veiksmą paverskite malda, paaukodami jį Dievui, Jo garbei ir už sielų išganymą; 3) šv. Teresė iš Kalkutos (Motina Teresė): „Atlik paprastus dalykus su nepaprasta meile.“ Amen.

Vyskupo Dariaus Trijonio pamokslas, sakytas 2020 m. sausio 4 d. Vilniaus arkikatedros bazilikos Šv. Kazimiero koplyčioje

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt