Vysk. Dariaus Trijonio pamokslas ekumeninėse pamaldose už krikščionių vienybę, 2018-01-25

2018 sausio 26
Lino Braukylos nuotr.

Ką tik nuskambėjęs Dievo Žodis mus kviečia stebėti, pastebėti ir stebėtis, kaip Jo dešinė mus išgelbsti, kaip Jo ranka pergales skina:

Visų pirma, turime išmokti stebėti savo gyvenimo kasdienybę, tą istorinę tėkmę, kurioje mes dalyvaujame, susitinkame su kitais žmonėmis. Stebėti savo artimuosius, kaimynus, bendradarbius, žmones, kuriuos sutinkame savo gyvenimo kelyje, savo bendruomenėse. Būdami toje minioje, kuri spaudžia Jėzų iš visų pusių savo prašymais ir reikalavimais, pastebėti tuos, kurie jau patyrė nuostabųjį Jo veikimą. Jo dešinės jėgą ir pagalbą. Kaip ir šioje Evangelijoje – kiek žmonių eina su Jėzumi, spaudžia Jį ir Jis staiga stabteli, atsigręždamas į minią, priversdamas ir ją atsigręžti ir pastebėti. Nenueiti skubiai tolyn. Neskubėti toje kelionėje su Jėzumi, išgirsti kiekvieną Jo sakomą žodį, pastebėti kiekvieną Jo daromą ženklą. Nes daug dalykų mūsų gyvenime įvyksta, kuriuos įvykių sraute ar nuolat skubant nelengva pastebėti. Dievas veikia labai dažnai nepastebimai: tą pajunta tik tas žmogus, kuris patyrė Jo malonę. Bet turime atsiminti svarbią tiesą. Jo malonės, kaip ir visos kitos dovanos, nėra skirtos vien tik paprastam mūsų pagijimui. Jos yra skirtos dalintis vieniems su kitais: išgyventu džiaugsmu, liudijimu bendruomenėje, tikėjimu. Tad Jėzus kviečia atsigręžti atgal ir pastebėti, kas jau yra įvykę nuostabaus mūsų gyvenime.

Tada mūsų laukia antrasis žingsnis – pastebėti tuos praeities momentus, kada patyrėme Dievo vedimą. Tai yra istorija, kurioje dalyvaujame ne tik mes, bet joje eina kartu su mumis Jėzus. Labai prasmingai nuskamba šiandien pirmasis skaitinys iš Išėjimo knygos. Istoriją, kurią kiekvienas tikintis izraelitas kartoja nuolat, primindamas ir sau, ir savo artimiesiems, kaip Dievas juos išvadavo iš faraono vergijos.

Trečiasis žingsnis ragina mus išmokti džiaugtis – stebėtis, šlovinti Tą, per kurį mes ar mūsų artimieji patyrėme Jo malonę. Kaip girdėjome, jog „pranašė Mirjama, Aarono sesuo, paėmė į ranką būgnelį su žvangučiais. Visos moterys išėjo paskui ją, rankomis mušdamos būgnelius su žvangučiais ir šokdamos ratelius“ (Iš 15, 20). Padėka Dievui už gautąsias malones yra svarbus gestas kaip ir kiti, kuriuos atliekame savo apeigose pamaldų metu. Dievas laukia iš mūsų atsako. Atsako, kuris veržiasi iš mūsų širdžių giesmės žodžiais. Tai malda, kuri plaukia iš mūsų gelmių, kuri sujungia bendruomenę. Tad Mirjama džiaugsmingai kviečia bendruomenę giedoti „VIEŠPAČIUI, nes jis šlovingai nugalėjo, nugramzdino į jūrą žirgą ir vežėją“ (Iš 15–21). Jėzus taip pat tebesidairo tos moters, kurią pagydė, neleisdamas miniai skubėti į priekį su savo rūpesčiais ir problemomis. Jis kviečia sustoti, atsigręžti, išgirsti išgydymo istoriją ir tik tada eiti į priekį.

Atrodytų, kai toji moteris pasidalija savo liudijimu, turėtų visi džiūgauti, bet netrukus čia tyko vėl kitas pavojus: ateina sinagogos vyresniojo žmonės pranešti, jog ligonė, dėl kurios ėjo Jėzus, jau numirė. Kaip dažnai atsitinka mūsų gyvenime, kad ypatingo džiaugsmo akivaizdoje mes tuoj pat patiriame išbandymą. Prieš mūsų akis vėl naujas barjeras. Tol, kol Jėzus pagydo vieną, antras nusiminęs jau kiūtina šalin. Ir ne tik jis vienas, bet ragina Jėzų nebeateiti pas jį.

Kokia didelė pagunda, esant sunkiai situacijai, pačiam panirti į neviltį ir gramzdinti toje neviltyje kitus. O ką daro Jėzus? Jis tos negalios neatiduoda dvasinei mirčiai – nevilčiai. Jis nepalieka žmogaus vieno su savo problemomis. Jis peržengia tą barjerą, ragindamas sinagogos vyresnįjį viltingais žodžiais: „Nenusigąsk, vien tikėk!“ (Mk 5, 37). Tik šį kartą šį barjerą peržengia ne visi, bet tie, kuriems tai skirta. Minia taip ir lieka sustojusi. Su Jėzumi tik tie, kuriems patiems vėliau teks stiprinti brolius ypatingose situacijose: Petras, Jokūbas ir Jokūbo brolis Jonas. Gal iš tikro negalime visada reikalauti iš Jėzaus, jog Jis leistų mums suprasti ir pamatyti visus savo darbus. Kiekvienam yra skirta suprasti ir pamatyti tiek, kiek mums reikia. Negalime būti pretenzingi ar per reiklūs Jėzui ir klausti, kodėl Jis ne visada mus pasiima su savimi išgydymo keliones.

Tačiau viena aišku, jog savo kelionėje su Juo turime išmokti stebėti, pastebėti ir stebėtis, tai yra džiaugtis. Jo dešinė daro nuostabius darbus kiekvienoje bendruomenėje – ar būtume katalikai, ar ortodoksai, ar krikščionys evangelikai. Kiekvienas tikintis į Jėzų Kristų gali patirti Jo ypatingų malonių. Ir toje gyvenimo ir kartu išgydymo istorijoje Viešpats mus sujungia, mus suburia vienybėn. Nes tik Jis, o ne kas kitas, mus pakelia iš nevilties, iš priklausomybių, ligų, kitų negalių. Kaip nuostabu, kai savo bendruomenėse mes tai galime paliudyti, galime stebėtis ir džiaugtis.

Nei vargas, nei liga nepažįsta sienų. Mes visi susitinkame prie kenčiančio Kristaus, kai pasilenkiame prie vargšo, nuskriausto ar kenčiančio nuo įvairiausių ligų ir negalių. Labai simboliškas buvo mano, kaip katalikų vyskupo, pirmasis susitikimas Rasų kalėjime su kitų bendruomenių krikščionimis. Kai jie po savo maldų ir bendravimo su kaliniais išėjo iš kalėjimo, aš juos susitikau prie vartų. Mes pasisveikinome paduodami dešinę ranką ir kartu tarsi perduodami estafetę Dievo malonės veikimui. Nes taip mini 97 psalmė: „Jo dešinė visagalė, jo šventoji ranka pergales skina.“

Dievo malonės dešinė nežino ribų: galbūt vienas žmogus atras Jėzų per vieną krikščionišką bendruomenę, kitas – per kitą. Svarbu mums patiems nebūti kliuviniu Dievo malonės veikimui kito žmogaus išganymo istorijoje. Mums svarbu išmokti džiaugtis, kad nutolęs žmogus atrado Gyvąjį Dievą savo gyvenime.

Gėris dalinasi gerumu. Todėl Dievas kviečia mus į bendrystę  ir kviečia ne tik mokytis, bet visų pirma išmokti dalintis tomis dovanomis, kuriomis Jis mus apdovanoja.

Labai stipriai popiežius Pranciškus primena vienoje iš savo katekezių, kad bendrystė tampa padauginimu. Seniau, kepant duoną, buvo dalinamasi raugu: skolinant tam, kuris neturi, ir pasiskolinant iš to, kuris turi. Taip kiekvienas galėjo surauginti tešlą ir iškepti duoną. Evangelijos aktyvusis pradas veikia panašiai: jei juo dalijamės, gimsta nauji gėriai ir naujos gėrybės, jei pavydžiai saugome tik sau – pasensta ir miršta. Bendrystėje svarbu yra dalintis ir dovanoti. Tai skirtingas dalykas nei filantropija šiuolaikiniame pasaulyje, atiduodant savo gėrio trupinius, tačiau nesidalijant visu gyvenimu ir savo liudijimu su tais, kurie juos gauna.

Taigi viena iš svarbių ekumeninės veiklos sričių – bendrystė karitatyvinėje veikloje, nes nei liga, nei vargas nepažįsta sienų. Tos negalios paliečia vienodai tiek katalikus, tiek kitus krikščionis. Todėl svarbu atrasti naujų formų ir būdų, pasilenkti prie tų skirtingų konfesijų žmonių, kurie jungiasi su kenčiančiu Kristumi: ar tai būtų ligoninės, ar įkalinimo įstaigos, ar labdaros valgyklos. Neužmirštant ir tų, kurie vienijasi su Kristumi, jo Golgotos papėdėje, būdami savo namuose, vieniši ir apleisti. Padedant jiems ir kartu sau patiems suvokti tą svarbią tiesą, apie kurią šiandien kalbėjo antrasis skaitinys: „Šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta“ (Rom 8, 19). Padėkime kartu visiems atrasti Gyvąjį Jėzų. O kadangi ne visada galime žinoti, „ko turėtume deramai melsti“ (Rom 8, 26), melskime dabar sustoję ir giedodami giesmę, kad toji vienybės Dvasia užtartų „mus neišsakomais atodūsiais“ (Rom 8, 26). O „Širdžių Tyrėjas žino Dvasios troškimus, kad ji užtaria šventuosius pagal Dievo norą“ (Rom 8, 27). Amen.

Ekumeninės pamaldos, baigiant Maldos už krikščionių vienybę savaitę
2018 m. sausio 25 d.
Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt