Šis ketvirtadienis pasaulio kalbose turi įvairių vardų, vienur jis vadinamas Šventuoju Ketvirtadieniu, kitur – Didžiuoju Ketvirtadieniu, dar kitur Įsakymo Ketvirtadieniu, nes šį vakarą Jėzus mums paliko savo Testamentą – Įsakymą mylėti vieniems kitus.
Tačiau yra dar viena reikšmė – tai yra Dovanų ketvirtadienis, nes šią dieną Viešpats mus gausiai apdovanoja. O ypač mus, dvasininkus. Šį vakarą prisimename Kunigystės ir Eucharistijos dovanas. Viešpats, mums dovanodamas tiek daug, ruošia mus visus priimti dar vieną dovaną – visos žmonijos svajonę – gyventi amžinai Viešpaties artume.
Tačiau yra vienas bet: mes turime tapti švarūs savo dvasia. Ir būtent šį vakarą girdime apie Jėzaus atliktą meilės gestą – kojų plovimą. Jėzus parodo mums pavyzdį. Kojų plovimas nėra šio vakaro esmė. Tačiau šis gestas leidžia pažvelgti toliau, kur toji esmė. Tai yra Meilė, kuri pasireiškia visa savo kulminacija – dovanojimu savęs vardan kitų.
Jėzus nusivelka viršutinius drabužius, kurie yra išorinis simbolis mūsų statuso visuomenėje, ir lieka tik su paprastais drabužiais, kuriuos dėvi tarnai. Atsiklaupia prie apaštalų kojų ir pradeda jas plauti. Tai nėra vien tik geras darbas ar nusižeminimo demonstravimas. Apaštalas Paulius sako, kad šiame veiksme glūdi didžiulė paslaptis, didinga tikrovė: Amžinasis Žodis pasilenkia prie vargano žmogaus, nužengia iš savo šlovės, prisiimdamas mūsų negales, žmonijos netobulumus ir pakeldamas žmogų į dieviškojo gyvenimo aukštumas. Girdime apaštalo Pauliaus žodžius laiške filipiečiams: „Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“(Fil 2, 6‒8).
Tačiau vienas dalykas, kuris trukdo Dievui būti arti mūsų, yra puikybė, įsitikinimas savo teisumu, noras viską vertinti pagal savo supratimą –nenoras įsileisti Dievo, kuris neretai sulaužo mūsų įsivaizdavimo schemas. Ši puikybė pasigirsta apaštalo Petro žodžiuose: „Viešpatie, nejau tu mazgosi man kojas“ (Jn13, 6). Iš pirmo žvilgsnio atrodo toks nekaltas pasakymas, sakytume, jog tai tiesiog kuklus mokinio nuolankumas prieš Mokytoją. Tačiau būtent čia tas beprasmiškas ginčas su Viešpačiu, ką Dievas turi padaryti dėl mūsų, neretai mums neleidžia įsiklausyti ir suprasti, ką iš tikrųjų mes turime padaryti dėl savo Viešpaties. Turime būti pasiruošę būti lankstūs Dievo Dvasiai.
„Tu dabar nesupranti, ką aš darau“ (Jn 13, 7a). Šis „dabar“ nuolat tęsiasi žmonijos istorijoje. Popiežius Pranciškus savo enciklikoje „Fratelli tutti“ mini, jog šiandien pasaulis išgyvena daug problemų, kurios žeidžia žmonijos vienybę ir tarpusavio meilę. Nes pasaulis negali pilnai suprasti Jėzaus meilės ir žmonijos brolybės prasmės. Dažnai iškraipomos demokratijos, laisvės, teisingumo sąvokos, tarpsta savanaudiškumas ir nesidomėjimas bendruoju gėriu, socialinė ir ekonominė atskirtis, rinkos logikos dominavimas, nedarbas, rasizmas, skurdas, vergovė, prekyba žmonėmis, moterų išnaudojimas. Gyvename laikais, kai mūsų kasdienybę užgožia grįžimas prie individualistinės gyvenimo ir tikėjimo sampratos.
„Bet vėliau suprasi“ (13, 7). Paguodžiantys Jėzaus žodžiai, kurie parodo, jog Jėzus nenusišalina net ir matydamas mus silpnus, nuodėmingus. Jis pasilenkia prie mūsų silpnumo ir trapumo, norėdamas padėti eiti mums šio gyvenimo keliu. Ir čia reikia prašyti malonės, kad Viešpats leistų suprasti Kryžiaus išmintį.
Ką dar galime padaryti, kad labiau įsileistume Dievą į savo širdis? Pirmiausia turime priimti Kristaus gestą. Turime leistis jo apvalomi. Turime norėti būti švarūs. Ir turėti norą būti broliais, sėdinčiais už vieno stalo.
Mes netampame broliais ir sesėmis, jei nepripažįstame bendros tėvystės, jei nepriimame tos Dievo šeimos, kuriai priklausome. Turime įsimąstyti, ką reiškia Jėzaus išmokytos maldos žodžiai „Tėve mūsų“.
Būdami kartu su Jėzumi, esame tos pačios bendruomenės nariai, užsidarę ne kur nors savo kambarėliuose ar paskendę savo svajonėse ir įsivaizdavimuose. Esame kartu prie vieno stalo, šalia kurio yra vietos ir tam, kurį galbūt ne visada pažįstame ar mėgstame. Bet kurį Viešpats kažkodėl pakviečia sėstis šalia manęs ir savęs.
Mums reikia to naujo žvilgsnio, sugebančio peržengti skirtumus, nepasitenkinimus, kad suvoktume savo unikalų pašaukimą, tą patį krikštą, bendrą ateitį amžinybėje. Peržengti siaurą savo aš neklaidingo savo supratimo ir įsivaizdavimo. Jei nenorime savo liudijimo paversti tik sentimentalia filantropija, turime kiekvieną dieną atnaujinti savo tikėjimą, dėkodami Jam už pasilenkimą prie mūsų.
Nors šį vakarą negalime įgyvendinti kojų plovimo, esame kviečiami kasdienybėje vienas kitam išmokti nuplauti kojas savo namuose, darbo vietose, skurdo ir kančios vietose. Pasilenkdami prie kartais mūsų nesuprantančio ar klystančio žmogaus, kuris ne visada mums yra malonus ir geras. Tokiu būdu esame kviečiami iš naujo permąstyti, kaip mes kuriame savo asmeninius, šeimos, bažnytinius ar socialinius santykius. Todėl rytojus, kuris pamažu artėja, priklausys nuo naujumo tų santykių, kuriuos pradėsime kurti jau dabar.
Kita vertus, plaunant kojas stebina tyla. Šiuo gestu Jėzus, atsiklaupęs prieš apaštalus ir kartu prieš mus, moko dar vieno dalyko: kad išmoktume kaip Jėzus mylėti, turime išmokti nutilti. Be kandžios kritikos vienas kitam, be noro dominuoti savo puikia iškalba ar gabumais. Turime išmokti tylos meno. Šiandien tiek daug kenčiančių žmonių išgyvena pandemijos sunkumą. Jėzus kiekvienam iš mūsų nebando kažko įrodinėti, aiškinti. Jis yra tiesiog šalia mūsų, toje mūsų kančioje ir vienišume. Mūsų pasaulyje, kuriame mes dažnai vertiname ir kritikuojame kitus, išsakome pretenzijas, ieškome paaiškinimų ar apokaliptinių prasmių, Jėzus tyli.
Mūsų pasaulyje, kuriame tiek daug neteisybės ir vargo, Jėzus kažkodėl tyli. Kodėl? Nes Jo tyla yra galingas mokymas. Šios tylos žodžius ir išraiškingumą pajuto Pilotas, kai Jo paklausė: „Ar negirdi, kaip baisiai tave kaltina?“ (Mt 27, 13). Jėzus taip pat tyli, kai pradeda kartu žingsniuoti su nusivylusiais Emauso mokiniais. Jis prisigretina prie jų, leidžia jiems išsikalbėti ir tik tada, kai jie prašo paaiškinti, jis pasilieka su jais. Jo tyla paliečia širdis kur kas stipriau nei bet kuri mūsų kalba.
Pagaliau Jėzus nutyla Eucharistijoje, nes niekas negali iki galo suprasti Eucharistijos slėpinio. Jį gali tik apčiuopti tik tikėjimas. Nors intelektas gali padėti mums ieškoti atsakymų. Tačiau yra laikas, kada intelektas turi nutilti. Tai yra garbinimo paslaptis, kai aš viską gaunu iš Dievo, iš vargšo Dievo, Tarno, mylinčio, iš tylaus Dievo, kuris mane myli ir kuris kviečia mus nutilti, nutildyti savo šnabždesius, dejones, nepasitenkinimus, rūpesčius, mūsų pernelyg lengvus ir paviršutiniškus atsakymus. Būdami Eucharistijos akivaizdoje mes esame tiesiog su Juo, o jis pasilieka su mumis. Ir to užtenka, kad suprastume, kaip jis mus myli.
Baigdamas noriu jūsų paklausti. Visi turbūt esame matę Leonardo da Vinčio paveikslą „Paskutinė vakarienė“. Ar niekada jums nekilo klausimas, kodėl visi apaštalai sėdi vienoje stalo pusėje, juk normaliai yra susėdama abiejose stalo pusėse? Kodėl priekinė stalo pusė yra tuščia? Galime sakyti, labai paprasta, norisi parodyti visų apaštalų veidus iš priekio. Tačiau ar čia nėra paslėptas to didžiojo menininko noras pasakyti mums svarbią žinią: kad mums liktų daugiau vietos prisijungti prie jų. Kad kiekvienas galėtume atrasti savo vietą prie Jėzaus. Kad galėtume jausti šventųjų bendrystę būdami prie vieno stalo su apaštalais ir maitindamiesi tuo pačiu Kristumi. Jeigu mūsų toks yra noras, tada perkelkime savo kėdę, kuri yra anapus šio paveikslo, prie savo mažo staliuko, ir priartinkime prie to stalo, prie kurio sėdi Jėzus su savo mokiniais. Tokia yra šio vakaro mintis. Būti kartu su Jėzumi ir Jo Bažnyčia. Amen.
+ Darius Trijonis
Pamokslas, sakytas Didžiojo ketvirtadienio Paskutinės vakarienės šv. Mišiose Vilniaus arkikatedroje bazililikoje 2021 m. balandžio 1 d.