200-125dumps 100-105dumps 210-260dumps 300-115dumps 200-105dumps 300-101dumps 200-310dumps 210-060dumps 200-355dumps 640-911dumps 300-075dumps 300-208dumps 300-070dumps 300-360dumps 642-998dumps QV_DEVELOPER_01dumps 400-101dumps 210-451dumps 700-501dumps 400-051dumps 117-201exam

Vysk. D. Trijonio homilija: būkime Dievo Gailestingumo liudytojai

2020 balandžio 15

Dievo Gailestingumo savaitės antradienis (vaizdo įrašas iš Dievo Gailestingumo šventovės)

Kaip galėtume apibendrinti ką tik girdėtą Evangeliją (Jn 20, 11–18)? Galbūt tiktų toks pavadinimas: Marijos Magdalietės tikėjimo kelionė.

Evangelijoje trumpai aprašomas pirmas susitikimas su prisikėlusiu Jėzumi, kuris vos keliais sakiniais palaipsniui ruošia Mariją priimti tikėjimą, kad Jėzus yra gyvas. Neatsitiktinai Evangelijoje panaudoti veiksmažodžiai, nusakantys judesį. Prisikėlimo žmogus yra dinamiškas Dievo kvietimui.

Marija Magdalietė prie kapo ateina anksti sekmadienį. Kodėl taip anksti? Ji laukė šabo pabaigos ir laikėsi įstatymuose nustatytų kelionių apribojimų. Nes šabas oficialiai baigiasi naktį, tik tada, kai naktiniame danguje pamatome pirmąsias tris žvaigždes. Pasibaigus šabui, Marija nuėjo į turgų ir nusipirko balzamo, reikalingo galbūt Jėzaus kūnui paruošti ir pervežti galutiniam palaidojimui Nazarete. Galbūt ji tikėjosi, kad Nazarete bus  tinkamai palaidotas – galbūt netoli savo globėjo Juozapo kapo.

Evangelijoje nuskamba pirmas veiksmažodis: „Marijai stovėjo lauke palei kapą“ (Jn 20). Kitas – „pasilenkė į kapo vidų“. Tada  atsisukus pamatė Jėzų, bet nepažino. O pagaliau kulminacija: „Ji atsigręžė ir sušuko hebraiškai: ‚Rabuni.“ Ir paskutiniai veiksmažodžiai – nuėjo ir pranešė mokiniams, ką mačiusi.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, tokie paprasti veiksmažodžiai. Tačiau įsimąstant vis labiau, jie gerai pailiustruoja Marijos Magdalietės kelionę  priskėlusio Kristaus link. Paradoksas – Kristus stovi šalia, tačiau tuo pačiu jos širdyje dar reikia nueiti ilgą kelią, kad galėtų atpažinti ir skelbti Jėzų kitiems.

Neatsitiktinai jau vien tų dviejų veiksmažodžių vartojimas kartu – „atsisuko“ ir „atsigręžė“ – parodo, jog tas atsigręžimas nebuvo paprastas atsisukimas. Tai savo supratimo atgręžimas, kuris keičia mūsų ankstesnį suvokimą ir pažymi krikščionio susitikimą su Kristumi.

Galbūt mes skaitome daug  knygų apie tikėjimą, klausomės daug pamokslų, rekolekcijų šia tema. Tačiau čia užtenka vos keleto akimirkų ir Marija priima Jėzaus žinią. Kodėl? Svarbu, kad mūsų širdys būtų atviros Kristaus balsui. Kai žmogus yra mylintis, jam nereikia daug laiko, kad galėtų suvokti kito asmens žodžius. Jis sugeba skaityti visu savimi tą žinią, kurią mums perduoda mums brangus asmuo.

Pažymėtina kad Marija Magdalietė yra vienintelė moteris, kurią Evangelijoje pagal Joną Jėzus vadina vardu. Tai vėl mums primena tuos Jėzaus žodžius apie gerąjį piemenį, kuris „vadina savo avis vardu ir jas išveda. […] Ir avys seka paskui jį, nes pažįsta jo balsą“ (Jn 10, 3).

Pakanka vieno žodžio, kad Marija atpažintų prisikėlusį Viešpatį, kai Jis ją pavadina vardu, o tada jai primena misiją pranešti jo mokiniams gerą žinią apie prisikėlimą. Jos žinia paprasta ir konkreti: „Aš mačiau Viešpatį!“

Dar įdomi detalė šioje Evangelijoje – evangelistas Jonas mini, jog Jėzaus kapas buvo sode. Visas pasaulio skausmas ir liūdesys prasidėjo nuo pirmųjų tėvų nuodėmės rojaus sode, o dabar sode šalia Golgotos prasideda naujas gyvenimas. Marija, pati to nesuvokdama, kreipdamasi į Jėzų kaip į sodininką, mums primena aliuziją į rojaus sodą – Jėzus yra tas Sodininkas, tas, kuris mums atveria vartus į rojų, į amžinąjį gyvenimą. Ir dar… Kreipinys į Mariją bendriniu vardu „moterie“ yra tarsi aliuzija į tą pirmąją žmonijos moterį – Ievą, kuriai dabar skelbiama išganymo žinia.

Marija verkia prie kapo. Galime sakyti, kad dažnai taip atsitinka – kai susiduriame su gyvenimo išbandymais ar prarandame mylimą žmogų, ar ištinka liga, mes sustojame su ašaromis prie dabartinės situacijos kapo. Tiesiog nejudame iš vietos, tik verkiame, nes nematome išeities ar kito sprendimo būdo. Toks ir Marijos elgesys.

Tačiau reikia tada pasilenkti – o tai reiškia – nusižeminti prieš Dievą. Prašyti jėgų priimti tą situaciją. Nereikalauti paaiškinimo, kodėl man tai atsitiko. Nors labai žmogiška ir natūralu yra klausti. Tačiau Viešpats mus kviečia nesustoti vienoje vietoje, bet ieškoti kitų ženklų tame nevilties kapo rūsyje. Tų, kurie mums teikia viltį ir džiaugsmą. Viešpats visada palieka mums savo laišką, kuriame Jis mums sako, jog mes Jam esame brangūs.

Kiti veiksmažodžiai: „Ji nuėjo ir pranešė mokiniams, ką mačiusi.“ Mūsų, kaip krikščionių, pagrindinė užduotis yra liudyti Kristų. O tai padaryti galime tik tada, jei iš tikrųjų matėme savo prisikėlusį Viešpatį. Marijos Magdalenos žinia šių dienų Evangelijoje yra pati krikščioniškojo tikėjimo ir skelbimo esmė. Ji sakė Jėzaus broliams Jeruzalėje: „Aš mačiau Viešpatį!“ Tai reiškė, kad ji turi ryškią patirtį, kad Jėzus tikrai gyvas. Ji bendravo su Juo. Ji myli Jį ir nori turėti visada Jį su savimi. Ne veltui Jėzus jai sako: „Nelaikyk manęs.“ Tai primena, jog mūsų tikėjimas nėra tik mano asmeninė nuosavybė, kurią galiu pasilaikyti tik sau. Turiu dalintis savo patirtimi su kitais. Tai yra  bendruomeninė išraiška. Todėl Jėzus ją ragina liudyti.

Popiežius Pranciškus sako: „Krikščionybė nėra puikių idėjų mokykla ar gražių šventovių bei nuostabaus meno kolekcija; tai yra gyvi žmonės, kurie seka Jėzų ir kiekvieną dieną liudija apie Jį.“

Šventasis popiežius Paulius VI pabrėžia, jog „Šiuolaikinis žmogus mieliau klausosi liudytojų, o ne mokytojų, o jei ir klauso mokytojų, tai tik todėl, kad jie yra liudytojai“. Tai, ko reikia mūsų šeimoms, mokykloms, darbo vietoms, bendruomenėms ir net mūsų parapijoms, nėra tai, kad turime su jais dalintis gražiomis kalbomis apie Viešpaties prisikėlimą. Jiems reikia, kad mes būtume to liudininkai, kaip gyvename savo kasdienybėje konkrečiai tai, kad „matėme Viešpatį“, tai yra, kaip mes tikime.

Taigi, būdami Prisikėlimo žmonės, būkime ir Dievo Gailestingumo liudytojai savo aplinkoje. Nebijokime dalintis savo tikėjimo patirtimi apie savo susitikimus su Gyvuoju Dievu, kuris ateina į mūsų kasdienybę ir kuris, į mus gailestingai pažvelgdamas, prikelia naujam gyvenimui. Labai gražiai ši mintis nuskamba Evangelijoje pagal Matą: „Vidit ergo lesus publicanum et quia miserando atque eligendo vidit, ait illi Sequere me“ (Mt 9, 9). Dievas kiekvienam iš mūsų duoda savitą užduotį. Kaip Marijai Magdalietei, muitininkui Matui ir kaip kiekvienam, trokštančiam jo gailestingumo malonės. Amen.

 + Darius Trijonis
Pamokslas sakytas Dievo Gailesingumo savaitės antradienį Dievo Gailestingumo šventovėje Vilniuje, 2020 m. balandžio 14 d.

Kategorijos: Pamokslai, Vyskupijoje

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt