Vysk. Arūno Poniškaičio pamokslas Lietuvos Jaunimo Dienose Alytuje

2015 birželio 30

Kai prasidėjo pasirengimas šioms Lietuvos jaunimo dienoms, pasigirdo kvietimas leistis į lobio paieškas kartu. Šiandien jau esame kulminaciniame šių dienų įvykyje – Eucharistijoje, kurią švenčiame visi drauge: jaunimo dienų dalyviai, savanoriai, alytiškiai ir svečiai. Ar supratome ko iš tiesų ieškome? Ar radome lobį? Kas jis yra? Taip pat – kas esame mes? Kur esame, nes „kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis“ (Lk 12, 34)?

Žmogus toks jau yra, kad jam negana vien žinoti savo buvimo vietą. Kartais, be abejo, ir tai yra svarbu. Įvairios technologinės priemonės tam pagelbsti: nesunkiai sužinai savo koordinates, kad ir kur būtum. Tačiau joks išmanus renginys, gebantis greitai susisiekti su palydovais ir parodyti tavo buvimo vietą, neparodys, kur tavo širdis. Tai yra – kur tavo svajonės, mintys, troškimai, ko tu ilgiesi. Ne kartą būtent ten žmogus iš tiesų yra labiau nei ten, kur jį fiksuoja kokia nors programėlė jo išmaniajame telefone.

Žmogaus širdis veržiasi į tai, ko ilgisi. Ji ieško lobio. Kai randa, prisipildo didelio džiaugsmo. Tokio didelio, kad dėl šio lobio gali palikti daugybę kitų dalykų, netgi viską palikti (plg. Mt 13, 44). Kaip svarbu, kad tai būtų tikras lobis, o ne koks nors pigus, blizgantis jo pakaitalas.

Kad atrastum lobį, o kartu – ir savo širdį, patį save – turi leistis į kelionę. Turi išeiti iš savęs. Į tai kviečia Jėzaus žodžiai, kurie buvo pasirengimo šioms Lietuvos jaunimo dienoms ašis ir kuriuos girdėjome per šias šv. Mišias. Jėzus vis sako: „nebijok“, „nebūgštaukite“, „per daug nesirūpinkite gyvybe, ką valgysite, nė savo kūnu, ką vilkėsite“ (Lk 12, 22. 29. 32). Jis nesako – visai nesirūpinkite, būkite abejingi. Jėzus kviečia atverti akis ir pažvelgti aplink save. Ypač tada, kai baimė, nerimas jas taip aptemdo, kad imame matyti tik save.

Pažvelkite į paukščius, pažvelkite į lauko gėles… Jėzus nekalba apie kokius nors egzotiškus paukščius ar augalus. Jo žvilgsnis sustoja ties varnais, žvirbliais, ties lelijos žiedu. Įsižiūrėkite į grožį, kuris yra aplink jus. Atpažinkite grožį paprastume. Atpažinkite paprastumo grožį. Neprabėkite paskubomis. Raskite laiko įsižiūrėti ir įsiklausyti, kontempliuoti tai, kas jums yra duota dovanai, kas yra dėl jūsų, o kartu – jums patikėta išmintingai globoti ir saugoti. Saugoti Dievo sukurtą pasaulį, saugoti vienas kitą, o kartu – saugoti ir savo širdį nuo per didelio susirūpinimo savimi, kuris tarsi rūdys ją suteršia ir naikina.

Šis kvietimas pažvelgti aplink save nėra visų pirma ar vien tam, kad lavintume pastabumą, ugdytume grožio pojūtį. Tai kvietimas išvysti į jus nuolat nukreiptą mylintį Kūrėjo žvilgsnį. Dievo žvilgsnį. Tai yra pamatyti daugiau, nei regi mūsų akys ar išmanūs prietaisai. Tam reikia širdies paprastumo ir atvirumo. Tam reikia tyros širdies. Mažutėlio vaiko širdies. Tokia tikrai yra kiekviename iš mūsų, net jei kartais pasislėpusi po kokiomis nors apsauginėmis sienomis: nepasitikėjimo, demonstruojamos galios… Net jei ji užversta neišsipildžiusių lūkesčių, patirtų nuoskaudų griuvėsiais. Net jei ji supančiota nuodėmės.

Dievas mato žmogaus širdį. Kiekviena žmogaus širdis – tiek jaunatvišku entuziazmu trykštanti, tiek vos pradėjusi plakti dar negimusio kūdikio, tiek pavargusi ligonio, senelio širdis – yra Jo brangus lobis. Ir todėl Dievo širdis yra visada arti. Dievas žvelgia į kiekvieno iš mūsų širdį su visiškai nesuinteresuota meile. Vienintelis Jo interesas yra tai, ką Jis ištarė Jėzaus lūpomis: kad pasiliktume Jo meilėje, kad mumyse būtų Jo džiaugsmas ir kad mūsų džiaugsmui nieko netrūktų (plg. Jn 15, 9. 11).

Tai yra Evangelijos džiaugsmas, susitikimo su Jėzumi džiaugsmas. Kaip sako popiežius Pranciškus, šio „džiaugsmo prisipildo širdys ir gyvenimas visų, kurie sutinka Kristų“ (Evangelii gaudium 1). Šis džiaugsmas nėra paviršutiniškas džiūgavimas. Popiežius sako, kad šis „džiaugsmas neišgyvenamas vienodai visomis gyvenimo aplinkybėmis, juolab sunkiomis akimirkomis. Džiaugsmas prisitaiko ir kinta, bet visada išlieka bent kaip šviesos spindulys, sklindantis iš asmeninio tikrumo, kad, nepaisant visko, esi be galo mylimas“ (EG 6).

Šiam džiaugsmui nereikia kokių nors itin sudėtingų, ne visiems prieinamų sąlygų, palankių aplinkybių. Jis nėra priklausomas nuo brangiai kainuojančių malonumų, kurių pasiūla nėra menka, bet kurie tikrai ne visiems prieinami. Tačiau ir nebūtini. Grįžtu prie popiežiaus Pranciškaus Apaštališkojo paraginimo apie Evangelijos džiaugsmą: „‘technologinė visuomenė pridaugino malonumo progų, tačiau jai sunku sužadinti džiaugsmą‘. Galima sakyti, kad gražiausias ir spontaniškiausias džiaugsmas, kurį mačiau  savo  gyvenime,  buvo  neturtingų  žmonių,  turėjusių nedaug į ką įsikibti. Taip pat atmenu autentišką džiaugsmą tų, kurie didelių profesinių įsipareigojimų sūkuryje mokėjo išsaugoti dosnią ir paprastą tikinčią širdį“ (EG 7).

Kiekviena diena, kiekvienas susitikimas mums turi nepalyginamai didesnę nei aukso vertę, nes suteikia progą atsiverti amžinajam gyvenimui. Pastarasis yra už viską svarbesnis todėl, kad kiekvienas esame jam pašauktas. Amžinasis gyvenimas – tai gyvenimas nesibaigiančioje meilės pilnatvėje, kurios dabar nepajėgiame nei tiksliai įsivaizduoti, nei žodžiais pilnai išreikšti. Tiems, kuriuos myli – tai yra mums – Dievas parengė tai, ko akis neregėjo ir kas į širdį neįėjo (plg. 1 Kor 2, 9). Į širdį neįėjo, nes ji per maža – pati širdis turės ten įeiti. Tačiau tikėjimu ji tai žino, nujaučia, ilgisi… Ten yra jos tikrasis lobis – pats Dievas, be kurio viso kito mažutei žmogaus širdžiai, turinčiai begalinį troškimą, visada bus per mažai.

Amžinasis gyvenimas – tai Dievo dovana, kurią galime priimti tik dovanodami save, savo gyvenimą, save pačius. Tai gali atrodyti rizikinga, nes turime vieną ir vienintelį gyvenimą. Tačiau kartu tai ir vienintelė galimybė jį išsaugoti: ne valandai, ne metams, bet amžinybei.

Šiais metais, kurie Bažnyčioje yra Pašvęstojo gyvenimo metai, ypač Dievui dėkojame už mūsų seses ir brolius vienuolius. Atsiliepę į pašaukimą visą gyvenimą sekti Jėzų neturto, klusnumo ir skaistumo keliu, jie savu būdu liudija, kad Dievas yra mūsų Lobis. Dėkojame už jų tikėjimą, už maldą ir įvairią tarnystę pagal savo bendruomenės charizmą, už jų gebėjimą mylėti ir džiaugtis. Per jų maldą ir liudijimą Dievas tepaskatina kiekvieną drąsiai atsiliepti į savo pašaukimą: ar tai būtų pašaukimas į Pašvęstąjį gyvenimą, ar Santuoką, ar Kunigystę, ar į kurią kitą tarnystę, kurioje galėtų geriausiai realizuoti gautus talentus dėl bendro gėrio.

Per šias šv. Mišias, kaip ir kiekvieno sekmadienio šv. Mišias, visi drauge per šventas duonos ir vyno atnašas sudėkime savo gyvenimą į Dievo rankas ir atverkime jam savo širdis. Tepripildo jas Dievas – mūsų tikrasis Lobis. Tebūna Jis mumyse kaip savo namuose. Tebūna mūsų širdis Jame kaip savo namuose. Tebūna šie namai šviesūs, atviri ir svetingi.

 

Vyskupas Arūnas PONIŠKAITIS

2015-06-28, Lietuvos Jaunimo Dienos, Alytus

Kategorijos: Lietuvoje, Pamokslai

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt