200-125dumps 100-105dumps 210-260dumps 300-115dumps 200-105dumps 300-101dumps 200-310dumps 210-060dumps 200-355dumps 640-911dumps 300-075dumps 300-208dumps 300-070dumps 300-360dumps 642-998dumps QV_DEVELOPER_01dumps 400-101dumps 210-451dumps 700-501dumps 400-051dumps 117-201exam

Vysk. Arūno Poniškaičio pamokslas kun. jubil. Antano Dilio laidotuvėse

2019 sausio 14

Kun. jubil. Antano Dilio laidotuvės (2019 01 14)

Ego absolvo vos ab impedimento aetatis – „aš atleidžiu jus nuo amžiaus kliūties“. Tokius žodžius Dievo Tarnas arkivyskupas Mečislovas Reinys 1946-aisiais ištarė dviem jauniems diakonams, tuo būdu leisdamas jiems priimti Kunigystės šventimus. Vienas iš jų – Antanas Dilys, tada tebuvęs 23-jų metų amžiaus. 1946 m. birželio 16 d., ankstų sekmadienio rytą, 7 val. prasidėjusiose šv. Mišiose jis buvo įšventintas kunigu. Kartu su Česlovu Taraškevičium ir Kazimieru Vasiliausku, daug vėliau paskirtu tos pačios katedros, sugrąžintos tikintiesiems, klebonu.

Kun. Antaną Dilį, kuriam kadaise reikėjo vyskupo dispensos nuo amžiaus trūkumo kliūties, kad galėtų priimti Kunigystės šventimus, Viešpats savaip „dispensavo“ nuo šio laiko „trūkumo“: pasišaukė jį pas Save, einantį 96-uosius amžiaus ir 73-uosius kunigystės metus.

Išminties knyga sako: „Ne ilgas gyvenimas teikia garbingą senatvę, ji negali būti matuojama metais. […] gyvenimas be dėmės yra tikra senatvė“ (Išm 4, 8–9). Taigi, ne tiek metų skaičius yra svarbus, kiek jų turinys: svarbu tai, kuo žmogus užpildo savo gyvenimo dienas, kokius daro pasirinkimus, kokiu žmogumi galiausiai jis tampa. Kai kurie dalykai yra duoti, ne nuo mūsų priklausantys: jie gali būti tarsi palankus vėjas į bures arba priešingai – iššūkis, išbandymas, tačiau visada jie duoda galimybę augti, bręsti, liudyti tikėjimą.

Antanas Dilys gimė 1923 m. kovo 19 d. Švenčionėlių parapijoje, zakristijono šeimoje. Taigi, bažnyčia, tikėjimas nuo pat pradžių buvo arti. Taip pat ir gyvai matomas liudijimas, jog skirtingų kalbų, tautų žmonės turi ir gali susikalbėti, mylėti vienas kitą. Antano tėtis buvo nuo Rokiškio kilęs lietuvis, mama – vietinė lenkė. Šios dvi kalbos jam buvo namų kalbos nuo pat kūdikystės. Mokslus ėjo iš pradžių lenkų kalba Švenčionėlių pradžios mokykloje ir Švenčionių gimnazijoje, o vėliau – jau lietuvių kalba Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje.

Po gimnazijos mokslų Antanas ryžosi stoti į Vilniaus kunigų seminariją. Tai buvo jo pasirinkimas, atsiliepiant į pajaustą, atpažintą Viešpaties pašaukimą kunigystėn. Išorinės, nuo jo nepriklausančios, aplinkybės nebuvo tam palankios. Vyko karas, okupacija, pati seminarija Vilniuje uždaroma, vėl atidaroma, o galiausiai studijas teko baigti Kaune… Visa ši sumaištis neatšaldė ryžto siekti kunigystės. Šie sunkumai nebuvo susiję vien su buitimi. Jie atimdavo ne tik patogumus, bet kėsinosi ir į tokias brangias Dievo dovanas kaip sveikata, laisvė, gyvybė. Jauno klieriko atmintyje įstrigo dviejų Švenčionėliuose 1942 m. gegužės 20 d. sušaudytų kunigų, gulinčių su sutanomis ir basų, vaizdas. Tarp dvidešimties nekaltų žmonių, sušaudytų keršijant už vieną nušautą vokietį, buvo sušaudyti ir kunigai Janas Naumovičius bei Boleslavas Bazevičius. Kitos dienos ankstų rytą jie palaidoti miesto kapinėse, nedalyvaujant tikintiesiems, nes vokiečių valdžia to neleido.

Kunigystė tada toli gražu nežadėjo lengvo, patogaus, saugaus ir ilgo gyvenimo. Tačiau, kai Viešpats pašaukia, svarbiau už viską yra šis Jo kviečiantis žodis. „Sek paskui mane!” (Lk 5, 27) – tokiais žodžiais Jėzus kvietė ir kviečia savo mokinius. Mylėti Jį, Juo pasitikėti ir iš meilės Jam rūpintis patikėta tikinčiųjų bendruomene – tokia yra kunigo misija. Jokios aplinkybės, jokie kiti rūpesčiai ir iššūkiai negali užstoti šio svarbiausio tikslo.

Kadaise Jėzaus pašaukti Zebediejaus sūnūs Jokūbas ir Jonas paliko tėvą su samdiniais ir suplyšusiais tinklais valtyje ir nusekė paskui Tą, kuris neturi kur galvos priglausti (plg. Mk 1, 19–20; Mt 8, 20). Ir jiems nieko netrūko. Neturėdami nieko, jie turėjo viską (plg. 2 Kor 6, 10), nes turėjo Dievą. Kai pameti iš akių Jėzų, labai lengva susipainioti savo neišsipildžiusių lūkesčių, verkšlenimo dėl kitų klaidų ir apsileidimo ar kokiuose nors gandų, apkalbų tinkluose.

Kun. Antanas Dilys turėjo gerus mokytojus ir įkvepiančius pavyzdžius. Greta kitų iškilių dvasininkų, seminarijoje jį ugdė ir mokė Dievo tarnas Mečislovas Reinys, Dievo gailestingumo apaštalas pal. Mykolas Sopočka. Artimai bendravo su Vilniuje po automobilio ratais pastumtu ir taip nužudytu šviesios atminties kun. Bronislovu Laurinavičium. Prieš pat savo žūtį šis kunigas buvo užsukęs susitikti su kun. Antanu, tačiau nerado namuose. Tad vieni iš paskutinių ar netgi patys paskutiniai kun. Bronislovo žodžiai buvo prašymas perduoti linkėjimus jam. Kun. Antanas tai prisiminė ir brangino.

Iš vaikystės kun. Antano atmintyje išliko vaizdas jo tėvo – parapijos zakristijono – su barškančia lazda darančio kelią per bažnyčią, kad galėtų praeiti procesija su Švč. Sakramentu. Zakristijono tikslas nėra atkreipti dėmesį į lazdą ar į save, bet į Jėzų Švč. Sakramente. Panašiai ir kunigas yra Viešpaties pašauktas parodyti žmonėms Jėzų, ir šiandien esantį su mumis. Paruošti Jam kelią. Kun. Antanas šią tarnystę atliko įvairiose Vilniaus arkivyskupijos parapijose. Jo darbo vietos – tai Valkininkai, Vidiškės (Ignalina), Vosiūnai, Dieveniškės, Adutiškis, Strūnaitis, Karkažiškė (Pabradė), Riešė, Vilniaus Šv. Apaštalų Petro ir Povilo, Šv. Teresės, Šv. Kryžiaus Atradimo (Kalvarijų), Šv. Rapolo, Šv. Dvasios parapijos. Taip pat ir Karagandos bei Vorkutos lageriai. Ir ten, sudėtingomis sąlygomis, kun. Antanas rūpinosi, kad tikintieji neliktų be Šv. Eucharistijos ir kitų sakramentų. Ne tik jiems nešė Jėzų, bet ir pats leidosi Jo ugdomas šiuose „gyvenimo universitetuose“, mokomas gailestingumo. Kun. Antanas sakė: „Kalėjimas užgrūdino, praplėtė pasaulėžiūrą. Iki tol buvau gal kiek griežtokas. O kalėjime pamačiau, kad yra įvairių tautų, skirtingų charakterių ir tikėjimų žmonių, tapau supratingesnis ir tolerantiškesnis“[1].

Kun. Antanui Viešpats dovanojo ilgą amžių, tačiau taip pat išmokė tą dovanotą laiką branginti, planuoti, skirti tam, kas išties yra svarbu: susitikimui su žmonėmis, jų lankymui, jų laukimui ir priėmimui klausykloje, skaitymui, domėjimuisi svarbiomis laikmečio aktualijomis, kruopščiam pamokslų rengimui. Ir, žinoma, – suprasti ir liudyti, kad „be maldos gyvenime – nė žingsnio“[2].

Per ilgus kunigiškos tarnystės metus Dievo Apvaizda vedė kunigą Antaną įvairiais keliais. Viešpats suteikė jėgų būti Jo kunigu žmonėms, išgyvenusiems pokario sunkumus. Vieni iš sunkiausių metų, praleistų tremtyje, savitu būdu liudija, kad Dievas savo kunigų – savo mylimų kunigų – nelaiko už saugios sienos, anapus kurios sukasi pavojingi istorijos verpetai. Viešpats nori, kad Jo kunigai būtų su žmonėmis. Net ir tremtyje. Ypač ten, kur žmonės atsiduria gyvenimo paraštėse. Tai toji pati Evangelijos žinia – Geroji Naujiena – skelbianti, jog Jėzus kaip Gerasis Ganytojas eina ieškoti bėdoje atsidūrusios avelės, net jei ji būtų tik viena. Tai toji pati žinia, kurią matome visame Jėzaus elgesyje: Jo dėmesio centre ypač yra vargingiausieji, nuodėmės sužeisti ir naujo gyvenimo besiilgintys žmonės. Viešpats artinasi prie jų su gailestingumu ir atjauta, taip ir mums parodydamas kelią. Šis kelias veda ne tik prie kito žmogaus, bet taip pat ir prie Dievo. Juk mažutėliai mums yra tarsi sakramentas, kuriame sutinkame patį Dievą. Negalime sakyti, kad tai tik vienas iš laisvai pasirenkamų būdų sutikti Viešpatį. Juk Jėzus aiškiai sako, kad kiek kartų parodome gailestingumo vienam iš mažiausiųjų, tiek kartų realiai parodome meilę Dievui. Ir atvirkščiai – likdami abejingi vargstančiam, išsiginame tikėjimo. Šiais darbais ar jų stoka renkamės palaiminimą ar prakeikimą – savo amžinąjį likimą.

Kunigas Antanas kadaise kalbėjo: „Nieko neišskiriu, visus vienodai myliu ir visiems stengiausi parodyti kelią pas Dievą… Kiek galėjau, tiek dirbau, bet tai dariau iš širdies. Smerkiau ir smerkiu nuodėmę, tačiau nesmerkiau ir nesmerkiu nusidėjėlio. Kunigo gyvenimas – tai nuolatinės sūpynės: šiandien čia, rytoj ten; šiandien pagarba, vakar priešiškumas, persekiojimas. Tarsi jūros bangos: kartais ramios, kartais audringos, nuolat sugrįžtančios.

Žmogaus gyvenimo prasmė slypi pasišventime dėl žmonių, gėrio, taikos. Žmogus turi pasišvęsti dėl žmonių; gyventi, dirbti, garbinti Dievą. Siela be tikėjimo – tai mirusi siela. Žmogus be religijos yra pasimetęs, abejingas, piktavalis ir pavojingas. Esame šiame pasaulyje, kad gyventume ne tik sau, bet pastebėtume kitų vargus, poreikius, ašaras. Toleruokime kitų požiūrius, jų skirtingumą, buvimą kitokiu, vargšu, apkartusiu, senu, trapiu, ligoniu. Stenkimės suprasti tokius žmones ir jiems padėti. Tikėkime savimi; jei kas gyvenime nesiseka, tikėkime Dievu, pasitikėkime Juo. Tikėjimas žmogų padaro švariu ar bent jau geresniu. Kiekviename iš mūsų yra kruopelė gerumo. Mokėkime ją surasti ir padidinti. Nepraraskime drąsos. Nenuleiskime rankų. Turime pasitikėti, tikėti, siekti, ieškoti…

Kunigo pašaukimas yra mylėti Dievą ir padėti artimui. Žmogaus pašaukimas yra turėti širdį ir žvelgti į širdį. […] Per visą gyvenimą įsitikinau, kad yra tik vienas kelias į kitą žmogų – tai širdies kelias. Tuo keliu ir stengiausi eiti.“[3]

Kunigas Antanas, prieš 73-ejus metus išgirdęs vyskupo žodžius, atleidžiančius nuo amžiaus trūkumo kliūties dėl kunigystės šventimų, teišgirsta Jėzaus – Aukščiausiojo Kunigo kvietimą per Jo Gailestingumo vartus įžengti į Karalystę, kurioje nebėra jokio trūkumo, o vien meilės ir gyvenimo pilnatvė.

Vysk. Arūnas Poniškaitis

*** Dalis pamokslo buvo sakyta lenkų kalba, pateikiame vertimą:

Przez długie lata swej kapłańskiej posługi Opatrzność Boża prowadziła księdza Antoniego różnymi drogami. Pan dał mu siły do bycia Jego kapłanem dla ludzi przeżywających trudności okresu powojennego. Najtrudniejsze lata, spędzone na wygnaniu, w swoisty sposób świadczą o tym, że Bóg swoich kapłanów – swoich umiłowanych kapłanów – nie trzyma za bezpieczną ścianą, za którą wirują niebezpieczne dzieje historii. Pan pragnie, by Jego kapłani byli z ludźmi. Nawet i na wygnaniu. Szczególnie tam, gdzie ludzie okazują się na marginesie życia. To ta sama Ewangeliczna wiadomość – Dobra Nowina – głosząca, że Jezus jak Dobry Pasterz udaje się na poszukiwanie owieczki, która znalazła się w niebezpieczeństwie, nawet jeśli ona byłaby tylko jedyna. To ta sama wiadomość, którą widzimy w całym zachowaniu Jezusa: w centrum Jego uwagi szczególnie są najubożsi, zranieni grzechem i za nowym życiem stęsknieni ludzie. Pan zbliża się do nich z miłosierdziem i współczuciem, w taki sposób i dla nas wskazując drogę. Ta droga prowadzi nie tylko do drugiego człowieka, ale także i do Boga. Przecież maluczcy dla nas są jakby sakramentem, w którym spotykamy samego Boga. Nie możemy mówić, że to tylko jeden z dobrowolnie wybranych sposobów spotkania Boga. Przecież Jezus wyraźnie mówi, że ile razy okazujemy miłosierdzie jednemu z najmniejszych, tyle razy w rzeczywistości okazujemy miłość Bogu. I odwrotnie – pozostając obojętni względem ubogiego, wyrzekamy się wiary. Tymi czynami lub ich brakiem wybieramy błogosławieństwo lub przekleństwo – swój los w wieczności.

Książ Antoni kiedyś mówił: „Nikogo nie wyróżniam, wszystkich jednakowo kocham i wszystkim jednakowo starałem się wskazać drogę do Boga… Ile mogłem, tyle pracowałem, ale robiłem to szczerze, z sercem. Potępiałem grzech i potępiam grzech, ale nie potępiałem i nie potępiam grzesznika. Życie kapłana – to ciągła huśtawka: dzisiaj tu, jutro tam; dzisiaj szacunek, wczoraj poniewierka i prześladowanie. To fale na morzu, raz spokojne, innym razem wzburzone, a za każdym razem powracające.

Sens życia ludzkiego tkwi w poświęceniu się w imię ludzi, dobra, pokoju. Człowiek powinien się poświęcać dla ludzi; żyć, pracować, chwalić Boga. Dusza bez wiary – martwa dusza. Człowiek bez religii jest zagubiony, obojętny, złośliwy i niebezpieczny. Jesteśmy na tym świecie, by nie przeżyć życia dla siebie, lecz zauważać zmartwienia, potrzeby, łzy innych. Tolerujmy inne poglądy, bycie innym, biednym, zgorzkniałym, starym, ułomnym, chorym. Starajmy się zrozumieć tych ludzi i nieśmy im pomoc. Wierzmy w siebie, jeżeli coś w życiu się nie układa, wierzmy w Boga, zaufajmy mu. Wiara czyni człowieka czystym, a przynajmniej lepszym. W każdym z nas tkwi kropelka dobroci. Umiejmy ją znaleźć i powiększyć. Nie zniechęcać się. Nie opuszczać rąk. Ufać, wierzyć, dążyć, poszukiwać…

Powołaniem księdza jest kochać Boga i dopomóc bliźniemu. Powołaniem człowieka – mieć serce i patrzeć w serce. […] Przez całe życie doświadczałem, że jest tylko jedna droga do drugiego człowieka – to droga serca. Tą właśnie drogą starałem się kroczyć”[3].

***

[1]Romas Bacevičius, Tarp gyvenimo akistatų. Biografinė apybraiža apie kunigą Antaną Dilį, Ardor, Šakiai 2016, 162.

[2]Ten pat, 147.

[3]Liliana Narkowicz, W 55 rocznicę święceń kapłańskich. Ks. Antoni Dilys: „Życie-to wielka tajemnica“. Rys życia// http://archiwum2000.tripod.com/513/dylis.html

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt