Visų Šventųjų iškilmė atveda mus į Vėlinių vakarą, kuriame meldžiamės ypač už mirusiuosius. Šią maldą įkvepia visos trys dieviškosios dorybės: tikėjimas, viltis ir meilė. Jos visos ir atsispindi mūsų maldoje už mirusiuosius.
Tikėjimas skatina kreipti žvilgsnį į Dievą, kuris yra neišsenkantis gyvenimo Šaltinis. Jis yra mūsų Dievas ir mūsų tikėjimo protėvių Dievas. Ankstesniąsias kartas nuo mūsų yra atskyrusi mirtis, tačiau Dievui jie visi gyvena. Jėzus sako: „Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi jam gyvena“ (Lk 20, 38). Tad tikėjimas mus kreipia ne vien į prisiminimą, bet ir į susitikimą.
Šis susitikimas dabar yra paženklintas viltimi. Juk jis dar nėra toks, kokio trokštame. Ilgimės susitikimo, kuriame viltį pakeis regėjimas. Apaštalas Paulius sako: „Regima viltis nėra viltis. Jeigu kas mato, tai kam jam viltis? Bet jei turime viltį nematydami, tada laukiame ištvermingai“ (Rom 8, 24b-25). Degančios žvakelės ant artimųjų kapų liudija viltį, kuri neleidžia paskęsti nusiminimo ir abejingumo tamsoje.
Abejingumui yra priešinga meilė. Ja esame labiausiai panašūs į Dievą. Melstis už mirusius – tai vienas iš gailestingumo darbų, kuriais išreiškiame artimo meilę. Savo malda mes prisidedame, kad užmigusieji Viešpatyje – tai yra su viltimi šaukęsi Jo gailestingumo – būtų galutinai nuvalyti nuo nuodėmių bei jų padarinių ir galėtų džiaugtis Dievo regėjimu veidas į veidą. Šis džiaugsmas nėra egocentriškas. Jis atviras visiems, kuriuos Dievas myli. Todėl mes pasitikime ir visų šventųjų užtarimu, jų maldos su mumis ir už mus veiksmingumu.
Šiandienos Visų Šventųjų iškilmė, atvedanti į rytojaus maldų už visus mirusiuosius dieną, alsuoja tikėjimu, viltimi ir meile. Šios dieviškos dorybės siekia išplėsti mūsų širdį, kad ji apglėbtų visą Bažnyčios bendruomenę: danguje triumfuojančią, skaistykloje kenčiančią ir žemėje keliaujančią. Tai yra šventųjų bendravimas, kurį kaskart minime, kai kalbame tikėjimo išpažinimą.
Mes šiandien esame keliaujanti Bažnyčia. Keliaujanti, bet ne klajojanti. Tai reiškia, kad turime gyvenimo tikslą, pranokstantį šio pasaulio horizontą. Apie šį tikslą mums byloja ir dangaus šventieji. Jokie šiame pasaulyje įmanomi pasiekti tikslai negali pakeisti, atstoti to galutinio tikslo, kurį taip išreiškia psalmių žodžiai: „Visa gyvastimi trokštu Dievo – gyvojo Dievo, – kada nueisiu pamatyti Dievo veido?“ (Ps 42, 3); „‚Eikš, – sako man širdis, – jo veido ieškok!‘ Tavo veido, VIEŠPATIE, aš ieškau!“ (Ps 27, 8).
Buvimas keliaujančia Bažnyčia primena, kad turime misiją. Apaštalas Paulius apie tai sako: „Nė vienas iš mūsų negyvena sau, nė vienas sau nemiršta. […] Ar gyvename, ar mirštame, – esame Viešpaties“ (Rom 14, 7. 8b). Visas mūsų gyvenimas yra misija, kurios tikslas – Dievas. Visas gyvenimas yra kelionė: nuo pat žmogaus prasidėjimo iki paskutinio atodūsio. Kiekviena Viešpaties duota diena, kiekviena valanda ar minutė yra reikalinga kaip galimybė žengti dar vieną žingsnį link šio tikslo. Tai ne vien išbandymas, bet ir dovana, malonė, suteikianti reikalingų jėgų tai valandai, tam žingsniui. Kai bus labai sunku, išgirskime, ką Viešpats ištarė pavargusiam Pauliui ir ką vis kartoja mums: „Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume“ (2 Kor 12, 9a).
Atėjus laikui, kiekvienas duosime „Dievui apyskaitą už save“ (Rom 14, 12). Tai nesusiaurina mūsų atsakomybės lauko taip labai, kaip iš pirmo žvilgsnio galėtų atrodyti. Jėzus Kristus – Tėvo siųstasis Išganytojas – gerai supranta, kaip Jo misija yra susijusi su kitais: „Visi, kuriuos man duoda Tėvas, ateis pas mane, ir ateinančio pas mane aš neatstumsiu“ (Jn 6, 37). Jėzaus misija susijusi su kiekvienu iš mūsų. Jėzus nelaukia užsidaręs, kad tiesiog kiek įmanoma ramiau „atbūtų“ Jam skirtą laiką. Jis kviečia. Visų pirma tuos, kurie pavargę; kurie neturi ką duoti; kurie nėra „naudingi“: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28). Jėzus pats eina pas vargšus, nusidėjėlius, atstumtuosius ir savo išalkusiems mokiniams, norintiems paleisti taip pat išalkusią minią, sako: „Jūs duokite jiems valgyti!“ (Lk 9, 13a)… Jis nė vieno neatstumia…
Kai turėsime duoti Dievui apyskaitą už save, neišvengiamai iškils klausimas apie mūsų santykį su kitais. Evangelija tik apie šį Paskutinio teismo klausimą ir „sufleruoja“: ką padarėte ar nepadarėte vienam iš mažiausiųjų brolių ar sesių – išalkusių ir ištroškusių, pabėgėlių ir ligonių… – tą padarėte ar nepadarėte Dievui. Santykis su Dievu, bet taip pat ir santykis su kitu žmogumi parodo, koks esu esminėje gyvenimo misijoje: ją priimu ar ją atmetu, jos vengiu. Toks yra ir mano santykis su gyvenimu.
Neatstumkime nė vieno. Neatstumkime gyvenimo. Jėzus trokšta, kad turėtume gyvenimą – kad apsčiai jo turėtume (plg. Jn 10, 10)… Neatstumkime bendrakeleivių. Nepamirškime baigusių žemiškąją kelionę. Kol esame laike, galime jiems dovanoti savo maldą, paaukoti už juos savo skausmą, negalią. Tegul tai tampa jiems ir mums laipteliu į amžinąjį gyvenimą, kuriame pats Dievas „nušluostys kiekvieną ašarą nuo […] akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto“ (Apr 21, 4).
Vyskupas Arūnas Poniškaitis
2019-11-01 šv. Mišios Antakalnio kapinėse, Vilniuje