Vysk. A. Poniškaičio pamokslas, Šventosios šeimos šventė, 2017

2017 gruodžio 31

Šventojo Rašto skaitiniai šiandien daug kalba apie tikėjimą, kviesdami susimąstyti apie tai, ką šis žodis reiškia mums. Laiško Žydams 11-as skyrius, kurio ištrauką girdėjome, prasideda sakiniu apie tikėjimą: „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome“ (Žyd 11, 1).

Tikėjimas leidžia pažinti tai, kas neregima akimis, bet vis dėlto yra tikrovė. Tikėjimas yra mūsų vilties pamatas. O viltis skatina žengti jos išsipildymo link. Tuo būdu tikintis žmogus yra keleivis, piligrimas. Ne sėdintis nevilties, apmaudo pelkėje ar savo smėlio dėžėje su savais žaisliukais, bet atsiliepiantis į pašaukimą ir einantis jo keliu.

Tokio tikėjimo pavyzdžiu Laiškas Žydams pristato mums Abraomą. Ne be reikalo vadiname jį savo tikėjimo protėviu. „Tikėdamas Abraomas paklausė šaukimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs“ (Žyd 11, 8). Šiandien kelionėse labai padeda įvairios išmanios navigacijos priemonės. Jos parodo kryptį, iš anksto perspėja apie posūkius, kitus dalykus, kad kelionė būtų saugi ir laimingai pasiektume tikslą.

Tačiau Abraomo kelionė nebuvo vien persikėlimas iš vieno krašto į kitą. Šioje kelionėje kito ne vien jo koordinatės, buvimo vieta, bet keitėsi jis pats – ir tai svarbiausia. Abraomas augo kaip tikėjimo žmogus. Jis mokėsi pasitikėti Dievu, ieškoti Jo valios. Tęsti kelionę ir tada, kai atrodo, kad Dievas tyli ar kad Jo planas nesuprantamas, neįmanomas.

Šioje kelionėje Abraomas ne kartą jautėsi vienas, tačiau jis stengėsi būti su Dievu. Ir ne tik. Ištrauka iš Laiško Žydams primena ir Sarą – Abraomo žmoną ir jo tikėjimo bendrakeleivę. Sakome, kad iš Abraomo dėl jo tikėjimo kilo didelė tauta ir kad įvairiatautė skaitlinga Bažnyčios bendruomenė mato jį kaip savo tikėjimo protėvį. Tačiau juk tai nebuvo tik Abraomo tikėjimas, bet ir Saros – jo žmonos – tikėjimas. Ir šis tikėjimas pasirodė esąs nepaprastai vaisingas. „Tikėdama ir pati Sara – nevaisinga ir nebe to amžiaus – gavo galią susilaukti palikuonio, nes pasitikėjo tuo, kuris buvo davęs pažadą. Ir todėl iš vieno vyro, ir dar apmirusio, gimė palikuonys, gausūs tartum dangaus žvaigždės ir nesuskaitomi kaip jūros pakrantės smiltys“ (Žyd 11, 11–12).

Tiek Abraomas, tiek Sara iki mirties išvydo ne visišką pažado išsipildymą, o tik patvirtinimą, kad jis pildosi. Matė tik tarsi mažą daigelį, pumpurą. Bet šį pumpurą subrandino ilga jų tikėjimo kelionė.

Panašaus tikėjimo pavyzdžiais šiandien Dievo žodis mums pristato kitus du senolius: Simeoną ir Oną. Tiek mažai žinome apie juos, tačiau matome, kad jų tikėjimo kelionė nebuvo beprasmė. Simeonas paima Kūdikį Jėzų ant rankų. Tai tarsi gražus priminimas, kad tikėjimas nėra vien teorija, sausos tiesos, praktikos. Dieviškąjį Kūdikį apkabinęs ir pats mažomis Jo rankelėmis apkabintas senolis Simeonas vaizdžiai liudija, kad tikėjimo kelionė veda į mylintį Dievo glėbį. „Mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą, […] šviesą…“ (Lk 2, 30. 32). Šiuos Simeono žodžius Bažnyčios bendruomenė kas vakarą kartoja Valandų liturgijos Naktinėje valandoje…

Senutė Ona iš mažiausios – Asero – giminės taip pat pasirodo kaip pranašė, šlovinanti Dievą ir kalbanti apie Kūdikį visiems, su viltimi laukiantiems išvadavimo. Jos ilgi maldos, pasninko metai neužkietino širdies išdidžiu puikavimusi savo nuopelnais. Skirtingai nei dalis fariziejų ir Rašto aiškintojų, ji atpažino Jėzų ir jį paliudijo. Taip ir ne viename mūsų senolyje, jo raukšlėtame veide ir daug mačiusiose akyse gali pastebėti Dieviškojo Kūdikio šypsenos atspindį…

Pagaliau – Šventoji Šeima, kurią minime šios dienos švente. „Atlikę visa, ko reikalavo Viešpaties Įstatymas, jie sugrįžo į Galilėją, į savo miestą Nazaretą. Vaikelis augo ir stiprėjo; jis darėsi pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su juo“ (Lk 2, 39–40). Vaikelis augo ir stiprėjo. Netrumpi Jėzaus paslėptojo gyvenimo metai. Apie juos beveik nieko nežinome. Išskyrus tai, ką nutuokiame, – kad jie buvo pripildyti Marijos ir Juozapo kasdienio darbo, rūpinimosi augančiu Sūnumi. Jų maldos, tikėjimo ir pasitikėjimo. Dangus nebuvo atsiuntęs angelo, kuris skalbtų ir gamintų valgyti…

Telaimina Dievas mūsų visų tikėjimo kelionę. Tepadeda džiaugtis kiekvienu pumpurėliu. Tebūna stipri mūsų viltis, kurios galutinio išsipildymo laukiame, nors jo dar nematome.

Pamokslas sakytas 2017 m. gruodžio 31 d.

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt