200-125dumps 100-105dumps 210-260dumps 300-115dumps 200-105dumps 300-101dumps 200-310dumps 210-060dumps 200-355dumps 640-911dumps 300-075dumps 300-208dumps 300-070dumps 300-360dumps 642-998dumps QV_DEVELOPER_01dumps 400-101dumps 210-451dumps 700-501dumps 400-051dumps 117-201exam

Vilniaus arkivyskupo G. Grušo pamokslas Kalėdų nakties šv. Mišiose

2019 gruodžio 24

Brangūs broliai ir seserys,

šventųjų Kalėdų Mišias pradėjome paguldydami Kūdikį į prakartėlę, kuri, pasak popiežiaus Pranciškaus, „yra tarsi gyva Evangelija, kylanti iš Šventojo Rašto puslapių“ (Admirabile Signum 1). Visai neseniai išleistame apaštališkajame laiške apie Kalėdų prakartėlės prasmę ir vertę popiežius Pranciškus sako, kad kontempliuodami, t. y. apmąstydami ir įsižiūrėdami į Viešpaties gimimo sceną, „esame kviečiami dvasiškai leistis į kelionę patraukti nuolankumo To, kuris tapo žmogumi, kad pasitiktų kiekvieną žmogų“ (AdS 1). Taigi Kalėdos mums primena naujõs žmonijos kelionės – gelbstinčios kelionės su Kristumi pradžią. Jau vien šios naujos kelionės pažadas, kaip girdėjome pirmajame skaitinyje iš pranašo Izaijo knygos, kėlė didžiulį džiaugsmą: „Tauta, kuri vaikščioja patamsiais, išvys skaisčią šviesą, gyvenantiems tamsos šalyje užtekės šviesybė. Tu sukelsi linksmybę ir didelį džiaugsmą“ (Iz 9, 2). Mūsų gyvenimo „patamsiai“ – sunkumai, išbandymai, nežinia, ligos, vienišumas, beprasmybė – šaukiasi šviesos, kuri, pradžioje sužibusi kaip mažos vilties liepsnelė, pamažu įžiebia išgelbėjimo džiaugsmą. Nors nuo pirmųjų Mesijo gimimo pranašysčių iki jų išsipildymo Jėzuje Kristuje praėjo ne vienas šimtmetis, išrinktoji tauta neprarado vilties. Juo labiau mes, gyvenantys jau trečiame tūkstantmetyje po Jo gimimo, esame kviečiami gyventi tikėjimu ir viltimi.

Šią naktį minime tą įstabų įvykį – Dievo tapimą žmogumi. Angelai, pranešę žinią piemenims, užgieda garbinimo himną Gloria in excelsis Deo („Garbė Dievui aukštybėse“). Šio himno negirdėjome visą Adventą, todėl Kalėdų Mišiose jis suskamba su nauja jėga – taip išreiškiant mūsų dėkingumo bei džiaugsmo didybę. Tai reiškia, kad anuometinis džiaugsmas, užliejęs visus, išgirdusius žinią, yra ir mūsų džiaugsmas.

Tai džiaugsmas, kuris kyla iš asmeninės Dievo patirties, iš susitikimo su Kristumi, iš Jo artumo išgyvenimo. Toks džiaugsmas yra tvarus. Jis skiriasi nuo linksmybių, kurias renkamės norėdami užsimiršti ar išsklaidyti vidinį nerimą, linksmybių, kuriomis bandome bent kuriam laikui nuslopinti kančias, kylančias prislėgus sunkumams ar matant neteisybę. Viešpaties teikiamas džiaugsmas stiprina viltį ir padeda pakelti sunkumus, nes kyla iš įsitikinimo, kad Dievo artumas ir ištikima pagalba yra daug svarbesnė tikrovė nei praeinančios gyvenimo aplinkybės. Popiežius Pranciškus dažnai pabrėžia džiaugsmą sakydamas, kad džiaugsmas yra tikinčio žmogaus būvis, šventumo bruožas.

Įsikūnydamas Dievas ne tik pašventina žmogystę. Jis pašventina šeimos tikrovę ir kasdienybės iššūkius. Mergelė Marija ir šventasis Juozapas nebuvo apsaugoti nuo sunkumų ir nepatogumų. Vykimas į Betliejų paskutinį nėštumo mėnesį Marijai anaiptol nebuvo romantiška kelionė, o gimdymas svetimame krašte ir tam nepritaikytomis sąlygomis tikrai nebuvo patogus. Iškart po to kilęs pavojus kūdikio gyvybei ir tam tikra prasme priverstinė emigracija jaunai šeimai turėjo būti didžiulis išbandymas. Ir visgi Dievas pasirinko gimti būtent taip. Maža to, pirmieji apie gimimą sužino piemenys, sakytume, naktinės pamainos darbininkai, daugelio akimis ne itin patikimi liudytojai. Dievo logika kitokia nei žmogaus. Popiežius sako: „gimdamas prakartėlėje pats Dievas pradeda vienintelę tikrą revoliuciją, teikiančią vilties bei orumo beturčiams ir nušalintiesiems: tai meilės revoliucija, švelnumo revoliucija“ (AdS 6).

Iš tiesų, tik meilė gali perkeisti žmogaus širdį. Tik mylimas ir mylintis žmogus yra pasiruošęs keistis. Tik su meile veikdami galime keisti savo aplinką, šalį, miestą, pasaulį. Meilei ir švelnumui nebūtini nei patogumai, nei prabanga, nei ypatingas išsilavinimas. Jai būdingas konkretumas: paguodžiantis žodis, padrąsinantis žvilgsnis, ištiesta pagalbos ranka, nuoširdus dėmesys, kokybiškas laiko skyrimas. Dažnai būtent per šiuos gestus patiriame Dievo prisilietimą, Jo pagalbą. Dažnai, patys to nesuvokdami, tampame Dievo meilės įrankiu kitiems. Taip išpildome didįjį meilės įsakymą, taip įkūnijame idealus ir vertybes, kurioms gresia nuolatinis pavojus likti tik mintyse ir kalbose. Įsikūnijusio Dievo, įsikūnijusios Meilės konkretumas yra mūsų nuolatinio, tikro, gilaus džiaugsmo šaltinis. Ir mes pagal Dievo pavyzdį esame pašaukti tokiam meilės konkretumui, apie kurį mums priminė antrasis skaitinys: „Išganingoji Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms ir moko mus, kad, atsisakę bedievystės ir pasaulio aistrų, santūriai, teisingai ir maldingai gyventume šiame pasaulyje <…>. Jis atidavė save už mus, kad išpirktų mus iš visokių nedorybių ir suburtų sau nuskaistintą tautą, uolią geriems darbams.“ (Tit 2, 11–14).

Šią naktį noriu paraginti jus rinktis džiaugsmą. Pastebėkime kasdienio gyvenimo smulkmenas, kuriose galima įžvelgti Dievo artumo ir Jo pagalbos apraiškas. Jeigu nejaučiate džiaugsmo, jeigu nematote pagrindo džiaugtis, prašykite, melskite Viešpatį.  Kristus, kuris yra mūsų džiaugsmo šaltinis tikrai jums tai suteiks. Būkime dėkingi. Dėkingumas augina džiaugsmą. Šeimos susibūrimas prie Kūčių ir Kalėdų stalo yra puiki proga padėkoti vieni kitiems už visa, ką gera iš jų esame patyrę per praėjusius metus. Tai metas ir atsiprašyti už norom ar dažnai nenorom sukeltą skausmą. Tai metas atleisti nuoskaudas. Juk susitaikymas ir atleidimas – tai dovana, vertingesnė už bet kokį daiktą. Atleisdami mes patys patiriame vidinę laisvę ir dovanojame ją kitam. Atleisdami tampame panašūs į Dievą. Susitaikydami dovanojame džiaugsmą.

Tad linkiu, kad jūsų širdyse ir gyvenime daugėtų to tikro džiaugsmo, kurio neužgesina kasdieniai rūpesčiai. Jūs, kurie esate su savo artimaisiais, dėkokite už juos Dievui ir juos branginkite. Jūs, kurie šiąnakt dirbate, prisiminkite, kad  piemenų tarnyba nesutrukdė angelams aplankyti piemenų ir būtent jiems atnešti džiugios žinios. Jūs, kurie jaučiatės vieniši, sergate, kenčiate, nepamirškite, kad Dievas visada yra šalia jūsų ir kad Kristus, kurio gimimą švenčiame, atneš savo šviesą į bet kokią tamsybę.

Kristus, kuris šią naktį užgimė, atneša mums gyvenimo šviesą ir gilų, neblėstantį džiaugsmą. Atverkime Jam savo širdis. Apkabinkime tą mažą Kūdikėlį, kuris yra mus sukūrusi ir mūsų gyvybę vis atnaujinanti meilė. Džiaugsmingų šventų Kalėdų!

 + Gintaras Grušas
Vilniaus arkivyskupas metropolitas
Pamokslas, sakytas Vilniaus arkikatedroje bazilikoje 2019 m. gruodžio 24 d., Piemenėlių šv. Mišiose

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt