200-125dumps 100-105dumps 210-260dumps 300-115dumps 200-105dumps 300-101dumps 200-310dumps 210-060dumps 200-355dumps 640-911dumps 300-075dumps 300-208dumps 300-070dumps 300-360dumps 642-998dumps QV_DEVELOPER_01dumps 400-101dumps 210-451dumps 700-501dumps 400-051dumps 117-201exam

Velyknakčio pamokslas Vilniaus Arkikatedroje bazilikoje

2015 balandžio 4
Nuotrauka Dainiaus Tunkūno

Šią šventą naktį mes išgyvename gilų slėpinį – Jėzus Kristus, Dievas, tapęs žmogumi, prisikėlė po kryžiaus mirties. Dėl to mes galime turėti visiškai naują ir amžiną santykį su Dievu. Šiandien iš naujo pasirinkime gyventi su Jėzumi Kristumi. Dauguma iš mūsų buvome pakrikštyti kūdikystėje, augome krikščioniškoje namų aplinkoje, priėmėme Eucharistijos ir Sutvirtinimo sakramentus ir galėjome subrandinti sąmoningą santykį su Prisikėlusiuoju.

Velyknakčio liturgijoje žodžiais ir simboliais mums atskleidžiama Išganymo istorija, kad galėtume, atnaujindami Krikšto pažadus, vėl išgyventi savo pasirinkimą priklausyti Kristui, o po Didžiojo Šeštadienio tylos džiaugdamiesi Velykų malone atnaujinsime šį esminį santykį su Dievu kasdieniame gyvenime.

Klausydami Žodžio liturgijos skaitinių trumpai apžvelgėme Išganymo istoriją nuo pasaulio sukūrimo iki Kristaus Prisikėlimo. Pradėjome šviesos liturgija, prisiminėme pasaulio sukūrimą, girdėjome, kaip degančiame krūme Mozei apsireiškęs Dievas išveda pavergtą savo tautą ir ją saugo lydėdamas šviesos stulpu. Ir štai Kristus, apsigyvenęs tarp žmonių, prisistato: „Aš – pasaulio šviesa“ (Jn 8, 12). Jis pasirodo kaip Šviesa, kuri nugali tamsą, – sunaikina ne tik mus supančią, bet ir mumyse esančią tamsą.

Eidamos prie kapo moterys svarstė: „Kas mums nuritins akmenį nuo kapo angos?“ (Mk 16, 3) Mes taip pat turime savęs paklausti – kaip galime pašalinti tai, kas labiausiai trukdo mūsų santykį su Dievu. Bet akmenį nuo kapo angos gali nuritinti tik Dievas savuoju veikimu, o mes, kaip darė Evangelijos moterys, turime palenkti savo valią ir nukreipti žingsnius Jėzaus link – tada Dievas pašalins kliūtis.

Angelas moterims skelbia: „Nėra jo čia, jis prisikėlė!“ (Lk 24, 6). Kaip dažnai šiandienos žmogus ieško išgelbėjimo ten, kur Jėzaus nėra, – ieško Išganytojo turėdamas prieš akis savo susikurtą įvaizdį. Iki galo nesuvokdami Prisikėlimo reikšmės, nesąmoningai galvojame, kad atlikdami savo kaip katalikų pareigas sekmadieniais ar per didžiąsias šventes, taip pat vykdydami Bažnyčios reikalavimus priimti sakramentus ir katalikiškai palydėdami artimuosius į amžinybę, kaip nors užsitikrinsime sau amžinąjį gyvenimą. Tačiau angelas sako ir mums: „Nėra jo čia, jis prisikėlė!“ (Lk 24, 6). Žinoma, Jis tikrai yra sakramentuose, Jis yra Bažnyčioje, bet čia mes Jį sutinkame būtent per asmeninį santykį, o ne atlikdami formalumus.

Gyvam susitikimui su Kristumi nepakanka formalumų, reikalingas asmeninis santykis su Juo maldoje ir krikščioniškoje bendrystėje su kitais žmonėmis. Angelas prašo moterų pasakyti mokiniams: „Jis eina pirma jūsų į Galilėją. Tenai jį pamatysite, kaip jis yra jums sakęs.“ (Mk 16, 7).

Galilėja – tai vieta, kur apaštalai gyveno kasdienį gyvenimą. Kristus pirma mūsų ateina ir į mūsų kasdienybę: sutinkame Jį savo šeimose, mokslo įstaigose, darbovietėse, visuomeniniame gyvenime. Sutinkame, tačiau ar atpažįstame? Tikrasis susitikimas įvyksta, kai atpažįstame Dievo paveikslą savo artimo veide. Tikrasis susitikimas su Kristumi taip pat įvyksta ir mažame kambarėlyje, kuris yra mūsų širdis ir mūsų sąžinė. Jei puoselėsime šį asmeninį santykį su Kristumi, mūsų gyvenimas bus perkeistas. Juk būti Bažnyčios nariu – tai ne tas pats, kas priklausyti organizacijai. Būti Bažnyčios nariu – tai būti gyvo organizmo, Kūno dalimi, to Kūno, kurio Galva yra prisikėlęs Kristus.

Į šį gyvąjį Kūną – Bažnyčią įsijungs šiandien priimantys krikšto dovaną. Brangios krikštijamosios, Jūsų santykis su Kristumi iš esmės pasikeis – Jūs būsite ne tik Jo kūriniai, bet ir Jo bendradarbės. Jums, kaip ir pirmiesiems mokiniams, Prisikėlęs Kristus sako: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28, 19).

Popiežius Pranciškus savo Apaštališkajame paraginime „Evangelijos džiaugsmas“ primena: „Gautojo Krikšto galia kiekvienas Dievo tautos narys tampa misionieriaujančiu mokiniu (plg. Mt 28, 19). <…> Kiekvienas krikščionis yra misionierius, jei yra susitikęs su Dievo meile Jėzuje Kristuje. Nebesakome, kad esame „mokiniai“ ir „misionieriai“; visada esame „mokiniai misionieriai“. Jei tuo dar netikime, pažvelkime į pirmuosius mokinius, kurie, vos patyrę Jėzaus žvilgsnį, kupini džiaugsmo nuėjo skelbti: „Radome Mesiją!“ (Jn 1, 41). Samarietė, vos pabaigusi pokalbį su Jėzumi, tampa misioniere, ir daug samariečių įtikėjo Jėzų „dėl moters liudijimo“ (Jn 4, 39). Taip pat Paulius po susitikimo su Jėzumi Kristumi „beregint ėmė skelbti“, kad „Jėzus yra Dievo Sūnus“ (Apd 9, 20).“ (120, EG).

Velykos mums yra ne tik begalinio džiaugsmo šventė, bet ir iššūkis naujai susitikti su Kristumi ir asmeniškai išgyventi Jo prisikėlimo malonę ir galią mūsų gyvenime. Viešpatie, Tu tikrai prisikėlei, kad mes galėtume gyventi per Tave, su Tavimi ir Tavyje. Patepk mus džiaugsmo aliejumi, kad būtume perkeisti ir bendrystėje su Tavimi skleistume Tavo Karalystę žemėje.

 

+ Gintaras GRUŠAS

Vilniaus arkivyskupas metropolitas

 

Velyknaktis, 2015-04-04

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt