Arkivysk. G. Grušo pamokslas Vasario 16-osios Mišiose

2017 vasario 16
Nuotraukos autorius - Kristina Šmulkštytė

Šiandien minime Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Vasario 16-ąją buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės aktas. Žodis „Nepriklausomybė“ yra brangus kiekvienam lietuviui. Arkivyskupas Teofilius Matulionis, lankydamasis Amerikoje, kalbėjo: „Dėkokite Aukščiausiajam už laimę gyventi laisvėje. Nes laisvės vertę gali pilnai įkainoti tik tas, kuriam teko būti nelaisvėje.“ Ne iš pamokymų, o iš patirties Lietuvos žmonės žino laisvės kainą ir brangina bei didžiuojasi savo valstybės Nepriklausomybe.

Tačiau vertai brangindami Nepriklausomybę turime nepamiršti, kad ją skelbdami – ir vasario 16-ąją, ir kovo 11-ąją – mes taip pat paskelbėme ir Lietuvos priklausomybę. Paskelbėme, kad Lietuvos valstybė priklauso Lietuvos žmonėms – mes esame atsakingi už jos šiandieną ir už jos ateitį. Valstybė, kuri nepriklauso niekam, būtų beprasmė. Namai, kurie niekam nepriklauso, sugriūva. Brangindami Lietuvos Nepriklausomybę nuo kitų šalių valdymo, turime vienodai branginti jos priklausomybę nuo mūsų. Mes esame susaistyti su Lietuva atsakomybės ryšiais.

Laisvė žmogaus gyvenime nėra būti nuo nieko nepriklausomam. Laisvė yra būti nepriklausomam nuo nuodėmės, tačiau kartu laisvė yra ir priklausyti – pirmiausiai priklausyti Dievui, o po to – priklausyti artimui. Kaip gražu būtų, jei kiekvieną dieną mes pradėtume kryžiaus ženklu, pažymėdami, kad priklausome Dievui, ir kiekvieną dieną kryžiaus ženklu užbaigtume. Kaip sveika būtų dažniau pažvelgti į savo sutuoktinį ar sutuoktinę ir prisiminti, kad esu laisvai pasirinkęs priklausyti šiam žmogui. Kaip tiktų vaikams dažniau prisiminti, kiek savo laisvės tėvai dovanoja vaikui nuo pat jo gimimo momento. Jie atsižada daugybės galimybių dėl vienos – auginti ir mylėti naują žmogų. Žmogus yra santykio būtybė. Jo laimė gimsta tik palaikant santykį su kitu. Galima sakyti, kad didžiausia laisvė – tai laisvė save dovanoti kitam.

Pirmasis šiandienos skaitinys pasakoja Nojaus ir Dievo sandoros istoriją. Išėję į lauką ir pažiūrėję į Katedros frontoną pamatysite ten atvaizduotą Nojaus ir Dievo sandoros istoriją. Dievas, kaip po pasaulio sukūrimo, vėl palaimina žmogų, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės ir apgyvenkite žemę!“ (Per 9, 1). Tai dovana. Kaip Popiežius Pranciškus rašo enciklikoje „Laudato Si‘“: „žemė jau buvo iki mūsų ir mums yra dovanota“ (67). Kartu su šia dovana, duodami ir tam tikri apribojimai. Dievas paaiškina žmogui, iš kur kyla ribos, kurių nevalia peržengti: „Nes pagal Dievo paveikslą žmogus yra padarytas“ (Pr 9, 6). Vadinasi, žmogus yra visiškai laisvas veikti savo nuožiūra tol, kol neiškreipia savyje Dievo paveikslo.

O koks yra Dievas? Žvelkime į Jėzų, nes per Jį Dievas tapo regimas ir gyveno tarp mūsų, todėl galime Jį pažinti. Jėzaus gyvenimas parodo, kad laisvas žmogus iš meilės gali tapti priklausomas nuo kito. Apaštalas Paulius rašo: „Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus. Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 5–8).

Jėzus, tikras Dievas, nesilaiko to, kas Jam ir tik Jam vienam teisėtai priklauso, – būti lygiam su Dievu. Jis  atsisako šio turto, pats save apiplėšia ir renkasi kryžiaus mirtį. Kodėl Jis taip pasielgia? Iš meilės. Iš meilės žmogui Dievas atiduoda savo gyvybę, kad išpirktų žmogaus gyvybę. Eina į mirtį, kad laimėtų žmogui gyvenimą. Šios dienos Evangelijoje girdime, kad Jėzus pasakoja apie savo mirtį mokiniams: „Jis ėmė juos mokyti, jog reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų“ (Mk 8, 31). Kaip reaguoja Petras į Jėzaus žodžius? Jis pasiveda Jėzų į šalį ir ima Jį drausti, kad taip nekalbėtų.

Galima sakyti, čia susiduria žmogaus ir Dievo laisvės samprata. Petras, ką tik išpažinęs, kad Jėzus yra Mesijas, vadovaujasi ne Dievo, o žmonių supratimu. Mesijas pagal Petrą – tai tas, kuris išvaduos Izraelį ir jį valdys. Jis bus nuo nieko nepriklausomas ir galės visiems įsakinėti. Jis laimės kitus savo galia. Jėzus sudraudžia Petrą, kad šis pamatytų, kokios yra Dievo mintys. Kitus laimi tas, kuris save dovanoja. Ne siekdamas nuo nieko nepriklausyti, bet siekdamas save kitiems dovanoti tampi laisvas, nes toks yra Dievas, o žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą.

Tą mums liudija arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenimas. Nors jam teko daug kalėti, niekas negalėjo iš jo atimti laisvės. Teofilius Matulionis laisvai apsisprendė tapti kunigu, jis dovanojo savo gyvenimą Dievui, tačiau, kai tapo sunku tą daryti, jis šios dovanos neatsiėmė, bet dar labiau siekė, kad kiekvieną savo gyvenimo dieną vykdytų Dievo valią. Jis buvo kalintas tris kartus, visada už tai, kad neišsižadėjo pareigos būti katalikų kunigu – mokyti žmones tikėjimo, teikti sakramentus ir vesti prie Dievo. Ir kalėjime, ir tremtyje jis kitiems tarnavo, aukojo Mišias, klausė išpažinčių, nors už tai grėsė griežtos bausmės.

Ar jis buvo drąsuolis? Matulionis sakė: „Kai meldžiuosi, aš nieko nebijau“. Koks svarbus šis „kai“. Jis buvo tiek laisvas ir tiek drąsus, kiek žinojo, kad visa jo būtis priklauso nuo Dievo. Kartu kalėję žmonės liudija, kad jis tiesiog spinduliavo laisvę. Tas pats liudijama ir apie KGB rūsius gerai pažinojusius vyskupus Mečislovą Reinį, Vincentą Borisevičių, Pranciškų Ramanauską, monsinjorą Alfonsą Svarinską ir daugybę kitų persekiotų, kalintų, bet niekada laisvės nepraradusių žmonių.

Šiandien, minėdami Lietuvos Nepriklausomybės dieną, turime džiaugtis, kad Lietuvos žmonėms, kaip tiems iš Nojaus arkos išlipusiems asmenims, pavesta viešpatauti šioje žemėje ir ja rūpintis. Tinkamai rūpintis šia žeme galėsime, tik jei būsime laisvi kaip Dievas, kuris pasirinko ateiti į žemę ir tapo visų, ypač vargšų, ligonių, silpnųjų tarnu, galiausiai atidavė gyvybę, kad laimėtų žmogui amžinąjį gyvenimą. Melskime šią dieną, kad Lietuva visada išliktų laisva ir visada būtų laisvų žmonių šalis. Pasitikime Nepriklausomybės šimtmetį priėmę sprendimą būti laisvi žmonės – atsižadėję nuodėmės ir laisvai pasirinkę priklausyti ir gyventi Dievui ir artimui. Amen.

 

+ Gintaras Grušas
Vilniaus arkivyskupas metropolitas

Iškilmingos šv. Mišios Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, 2017-02-16.

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt