2015 m. spalio 2, Angelų Sargų dieną, Vilniuje mirė tėvas jėzuitas Donatas Valiukonis SJ. Šermenys spalio 3-4 d. (šeštadienio vakarą iki sekmadienio popietės) – Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčios kriptoje, nuo spalio 4 d. popietės palaikai pernešami į Šv. Rapolo bažnyčią.
Laidotuvių Mišios spalio 5 d., pirmadienį, 11 val. Šv. Rapolo bažnyčioje;
Laidotuvės Kaune Petrašiūnų kapinėse 14 val.
Gimęs 1926 04 27 Kaune darbininkų šeimoje. Tėvas Pranas – ilgametis Ministro Pirmininko vairuotojas, motina Ona Motušytė – namų šeimininkė, vyresni broliai – Jonas ir Kazys. Krikštytas Kauno Švč. Trejybės bažnyčioje 1926 05 16. 1933 m. įstojo į pradinės mokyklos, buv. Putvinskio g., antrąjį skyrių, po metų perkeltas į J. Jablonskio pradinę mokyklą, Prisikėlimo bažnyčioje priėmė pirmąją Komuniją. 1938 m. įstojo (kaip ir abu vyresni broliai) į Kauno jėzuitų gimnaziją, vėliau vadinamą IX gimnaziją, Sutvirtinimo sakramentą priėmė Kauno Švč. Sakramento (studentų) bažnyčioje.
1944 m. baigęs gimnaziją, kelis mėnesius gyveno Bajėnų dvare, kuriame koplyčios rektoriumi buvo kun. Karolis Garuckas SJ. Šiam 1945 m. pavasarį išvykus dirbti į Vilnių, ir jis persikėlė pas savo tėvus į Vilnių, gydėsi Raudonojo Kryžiaus poliklinikoje ir patarnaudavo Šv. Jonų bažnyčioje. 1945 09 01 įstojo į jėzuitų naujokyną Pagryžuvyje, 1947 m. padarė pirmuosius įžadus Jėzaus Draugijoje. 1947 m. rugsėjį perkeltas į Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčią, kurios rektoriumi buvo t. Romualdas Blažys SJ. Šv. Kazimiere dirbo vargonininko padėjėju bei ruošėsi filosofijos studijoms. Gruodį perkeltas į Dūkštą pas kun. Alfonsą Petronį, po kelių mėnesių – į Dūkšto miestelio bažnyčią, kur dirbo t. Aleksandras Markaitis SJ, vėliau t. J. Čikštė SJ.
1948 m. priimtas į Kauno Kunigų seminariją, 1952 09 21 gavo kunigystės šventimus iš vysk. Kazimiero Paltaroko rankų. 1953 m. trumpai dirbo Rudnios bažnyčioje, o baigęs cum laude Kauno seminariją, paskirtas vikaru į Eišiškes, po trijų mėnesių administratoriumi į Ignaliną ir Vidiškes, 1956 m. į Kazitiškį administratoriumi. 1957 m. birželį paskirtas Vilniaus Šv. Kryžiaus (Kalvarijų) bažnyčios vikaru pradėjo joje lietuviškas pamaldas, subūrė chorelį ir jam vadovavo. 1959 m. buvo įtrauktas į Arkivyskupijos tribunolą kaip iudex prosynodalis ir įvairias tribunolo pareigas ėjo iki 2008 m.
1961 m. sovietams „valant“ Vilnių, perkeltas administratoriumi į Kalesninkus, 1963 m. paskirtas vikaru į Adutiškį, 1964 m. administratoriumi į Gaidę (aptarnavo ir Gedžiūnėlių, Kazitiškio, Rimšės bei Puškų parapijas), 1980 m. klebonu į Paberžę. Autobiografijoje mini labiausiai mėgęs dirbti mažose parapijose. Rimtai sušlubavus sveikatai (akims ir širdžiai), 1988 m. persikėlė į Vilnių, paskirtas Vilniaus Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios rezidentu, 1990 m. altaristu ir laikinai aptarnavo Šv. Onos bažnyčią, tada, tapęs Vilniaus arkikatedros altaristu, trumpai aptarnavo ir Naujosios Vilnios parapiją. 1990 10 01 pradėjo eiti vikaro pareigas Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčioje.
T. Valiukonis 1984-1992 buvo Kunigų tarybos bei Konsultorių kolegijos nariu, Vyskupų konferencijos liturginės komisijos nariu nuo 1991 m. Sovietmetį dėl arkiv. Julijono Steponavičiaus bylos bendradarbiavo su t. Karoliu Garucku, po Rytų Lietuvą rinkdavo kunigų parašus, rūpestingai susitikdavo su kitais jėzuitais broliais ir kunigais, dažnai lankydavosi Žagarėje pas arkiv. Steponavičių pranešti Vilniaus arkivyskupijos žinių ir padėti jam vykdyti jo planus. Apie tą laikmetį t. Donatas sakė: „Manau, turiu teisę su apaštalu pasakyti, kad „kovojau gerąją kovą“.
Iki paskutinių dienų „golfiuku“ važinėjo iš namų Žvėryne į Šv. Rapolo bažnyčią, kartą net padarė avariją, susidūręs su savo akių gydytoja. Mielai mėgdavo pasisakyti, turėjo tvirtą nuomonę, teisininkišką žvilgsnį, maloniai bendraudavo su kunigais, žmonėmis ir broliais jėzuitais. 2012 m. švęsdamas kunigystės 60-metį sakė: „…Reikia džiaugtis, kad Dievas vis dar darbuotis leidžia. Turiu pripažinti, kad esu gyvenimu patenkintas. Todėl esu dėkingas Gerajai Dvasiai – Dievui – ir visiems, kurie mane mylėjo, myli ir mylės!“