Sveikinimas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjimo proga LR Seime, 2011 m.

2011 kovo 11

Didžiai gerbiami šios šventės dalyviai, brangūs Lietuvos žmonės,

sveikinu visus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjimo proga. Visus, kam buvo ir tebėra brangi Lietuva. Prieš 21 metus buvo ištarti žodžiai, paženklinę naują pradžią ir davę gaires ateičiai. Žodžiai dažnai yra dalykų pradžioje tarsi sėkla, iš kurios palengva išauga medis.

Šventojo Rašto Pradžios knyga pasakoja apie kuriančius Dievo žodžius, pašaukiančius į buvimą pasaulį. Jie išreiškia sprendimą, kuris tampa tikrove. „’Tebūna šviesa!’ Ir šviesa pasirodė. […] ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos“ (Pr 1, 3–4). Mūsų žodžiai, nors ir neturi tokios galios, taip pat gali būti kuriantys gyvenimą. Ypač tada, kai jie kyla iš širdies, kai yra įkvėpti meilės ir išminties, lydimi ryžto.

Kovo 11-ąją čia buvo ištarti žodžiai, liudijantys svarbų pasirinkimą, sprendimą, kad Lietuva yra nepriklausoma demokratinė valstybė. Tada atrodė, kad labai aiškiai atsiskyrė šviesa nuo tamsos, tiesa nuo melo. Turėjome viltį, kad toliau mūsų žingsnius lydės „ir šviesa, ir tiesa“. Ar ją dar tebeturime šiandien? Ar tiesa gali palaikyti viltį? O gal priešingai – ją prislegia nesėkmėmis ir neišsipildančiais lūkesčiais? Kiek mūsų tikrovė yra suderinama su viltimi?

Čia vėlgi kaip tikintis žmogus žvelgiu į Šventąjį Raštą, kuriame tiesa nėra suvedama į faktų tiesą. Ji nėra vien detalus ir tikslus dalykų, įvykių, daiktų sąrašas. Tiesa yra asmens tapatybės atsiskleidimas laiko eigoje, liudijantis jo patikimumą. Tiesa glaudžiai susijusi su tarpusavio santykiais. Jos trūkumas veda ne tik į klaidą, bet pirmiausia į nusivylimą. Tad neturime pamiršti, kad viltis yra kuriama ar griaunama pirmiausia širdyse. Be abejo, viltį gali pakirsti įvairūs trūkumai. Tačiau turbūt labiausiai ją griauna tai, kas apnuodija tarpusavio santykius, atima pasitikėjimą vienų kitais. Pradėti nuo savęs, būti sąžiningu ir padoriu, atsakingu prieš Dievą ir visus žmones – tai labai elementarūs, tačiau niekuo nepakeičiami dalykai.

Kovo 11-oji, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena, nėra vien istorinė tiesa, praėjęs istorinis faktas. Prieš 21 metus tai buvo „tiesos laikas“, kai reikėjo drąsiai ir aiškiai įvardinti, kas esame ir ko siekiame. Tai buvo labai intensyvios dienos, paženklintos didele rizika ir nežinia, kai reikėjo visų buvimo kartu. Tačiau tas „tiesos laikas“ tęsiasi, toliau tikrindamas mūsų apsisprendimo rimtumą ir gebėjimą būti kartu, atsiremti į tai, kas vienija, net ir kai labai išsiskiria požiūriai. Bendras pamatas visada yra bent jau tai, kad esame žmonės, susieti meilės savo kraštui ir įsipareigoję būti atsakingais už jį. Taip pat ir už tuos, kurie pavargę ir netekę vilties. Juk mūsų kaip Valstybės kokybė ir tvirtumas matuojami ne tik ekonominiais rodikliais, ne tik pačių gabiausiųjų pasiekimais, bet ir tuo – ypač tuo – kiek gebame gerbti ir pačius mažiausius, labiausiai pažeidžiamus, kiek savo elgesiu pripažįstame jų žmogiškąjį orumą.

Šiandien iš naujo tarkime žodžius „Tebūnie Lietuva!“ Jie ne sykį kartoti praeityje ir patvirtinti tėvų bei protėvių gyvenimo auka. Jie nukreipti į ateitį, kurią tačiau iš esmės lemia ne tai, ką turime, bet kokie esame šiandien. Mūsų visų tarpusavio bendravimas, darbai ir sprendimai tegul kuria pasitikėjimą ir viltį, kuri yra jėga, skatinanti eiti į priekį. Tegul būna Lietuva. Telaimina mus Dievas!

Vyskupas Arūnas Poniškaitis
Vilniaus arkivyskupijos augziliaras

Kategorijos: Sveikinimai

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt