200-125dumps 100-105dumps 210-260dumps 300-115dumps 200-105dumps 300-101dumps 200-310dumps 210-060dumps 200-355dumps 640-911dumps 300-075dumps 300-208dumps 300-070dumps 300-360dumps 642-998dumps QV_DEVELOPER_01dumps 400-101dumps 210-451dumps 700-501dumps 400-051dumps 117-201exam

Šv. Kazimiero jubiliejinių metų pradžiai Vilniaus arkikatedroje

2004 kovo 4

Šiandien pradedame Lietuvos globėjo šventojo Kazimiero jubiliejinius metus. Tebus tai metai, kurie mus ragins drąsiau ir ryžtingiau eiti šventumo keliu – šiam keliui visi esame Viešpaties pakviesti.

Kasdien susitinkame vis daugiau ir daugiau nusivylusių bei pasimetusių žmonių, kurie užspringsta besiliejančiais pykčio, keršto, pavydo arba tiesiog absurdiškos neapykantos srautais. Tokie žmonės praranda norą gyventi, nebemato prasmės imtis jiems Dievo skirtos misijos žemėje.

Šios dienos Evangelijoje Kristus mums sako: „Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išrinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų“ (Jn 15,16).

Šventųjų vaisių dėka mes galime tvirtai tikėti, kad šiandien ne tik įmanoma, bet ir būtina gyventi Kristaus Evangelija. Nepritaikyta, nepagražinta, nesupaprastinta, o gyva, tikra, radikalia – Evangelija, kurioje Kristus kviečia Juo sekti. Evangelijoje nėra kelio vidurio. Evangelija tai Kristus, kuris yra mūsų kelias, tiesa ir gyvenimas. Eidami šiuo keliu, eisime šventumo keliu. O dabar kaip niekad mums reikia šventųjų.

Neveltui Šventasis Tėvas Jonas Paulius II apaštaliniame laiške Novo millennio ineunte naujojo tūkstantmečio gaires brėžia taip: „Pirmiausia nesvyruodamas sakau, kad visa pastoracija turi būti orientuota į šventumą“. „Būtina, – toliau ragina šventasis Tėvas, – iš naujo atrasti dogminės konstitucijos apie Bažnyčią Lumen gentium V skyriaus, skirto visuotiniam pašaukimui į šventumą, visą programinę vertę […] Ši šventumo dovana […] siūloma kiekvienam pakrikštytajam. Tačiau dovana savo ruožtu virsta užduotimi, kuriai turi būti palenktas visas krikščioniškasis gyvenimas: ‘Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas’ (1 Tes 4,3)“

Tai reiklūs Kristaus Vietininko žodžiai, kuriuos įgyvendinti privalome pirmiausiai mes, kunigai, nes kitaip mūsų skelbiama Evangelija tebus tušti žodžiai. Tai sunki užduotis, kuri gali ir turi būti atlikta tik nuolankiai pripažinus savo žmogišką silpnumą, nuodėmingumą ir nepajėgumą. Šis prisipažinimas padės mums sūniškai pasitikint maldauti Dievo gailestingumo ir pagalbos.

Šventumo kelyje pirmoji Dievo siūloma atrama – tai malda. Šių metų Gavėnios laiške Šventasis Tėvas ragina iš naujo grįžti prie „Tėve mūsų“ ir su vaikams būdingu paprastumu kreiptis į Dievą, vadinant Jį, kaip Jėzus mokė, „Abba“, Tėvu.

Malda turi tapti mūsų sielai tuo, kuo kūnui yra kvėpavimas. Tik taip mes neprarasime nuolatinio ryšio su Dievu, nepamesime Kristaus kelio. Šventasis Kazimieras buvo tikras maldos vyras. Jo nuklūpėti šios Katedros akmenys liudija, kad maldos neišmokstama iš knygų ir paskaitų. Maldos mokomasi ant kelių.

Šiandienis žmogus numoja ranka į tikrąją laiko svarbą. Jį pasiglemžia žiniasklaida, virtualioji erdvė, daugybė pasirinkimų, – pavirstame chaotiškai skubančiais ir niekur nespėjančiais, pervargusiais ir piktais žmogeliukais, kurie nesugeba pažvelgti į šalia esantį savo brolį, juo labiau – pakelti akių į dangų. Lėkdami dažnai sutrypiame tuos, kurie pastoja mums kelią. Svetimas skausmas jau nebejaudina, nebežadina užuojautos bei gailestingumo.

Katedros viduryje prieš mus – šventojo Kazimiero karstas. Jame ilsisi palaikai žmogaus, kuris prieš penkis amžius turėjo daugybę pareigų, galimybių, pagundų. Tačiau iš galimybių jis pasirinko svarbiausią – šventėjimo kelią, pagundas atstūmė, o pareigas įrikiavo į Dievui skiriamų dienos valandų gretą. Karšta malda dangaus Tėvui, nuoširdus pamaldumas Švenčiausiajai Mergelei ir užuojauta karališkų rūmų papėdėje besiburiantiems neturtėliams – štai kodėl jis tapo nemirtingu ir svarbiu šių dienų žmogui.

Pažvelkime į šį karstą ir suklupę ant kelių tylioje maldoje susivokime, kad ir mūsų kūnas vieną dieną bus atiduotas žemės prieglobstin, tačiau mūsų siela yra nemirtinga. Nesvarbu, kiek mums liko gyventi šioje žemėje, svarbu tai, kad mes esame sukurti amžinybei. Žemiškasis gyvenimas mums siūlo daugybę pasirinkimų, o amžinasis tik du: dangų ir pragarą. Mūsų ryšys su Dievu žemėje nulems mūsų buvimą su Juo amžinybėje. Jeigu išmoksime mylėti, pasitikėti ir gyventi vienybėje su Jėzumi šiame pasaulyje, būsime pakviesti su Juo praleisti ištisą amžinybę.

Šiandien nemadinga kalbėti apie pragarą. Tačiau jis lygiai toks pats realus, kaip ir dangus. Dievo rūstis tokia pat tikra, kaip ir Jo Gailestingumas. Tragiška, jei mes galvojame, kad Dievą įmanoma apgauti panašiai kaip žmogų. Dievo akyse didis – ne tas, kuris įgyja turtų, sėkmingai kopia karjeros laiptais, turi galios kitiems žmonėms, bet tas, kuris vertina savo gyvenimą kaip laikiną užduotį ir ištikimą tarnystę, tikėdamasis užmokesčio amžinybėje. Buvimas žemėje – tai tik mūsų gyvenimo istorijos pradžia.

Šventasis Karalaitis neįsivėlė į dvaro intrigas, apkalbas bei šmeižtus. Jis sugebėjo išlaikyti tyrą širdį ir jautrią sąžinę, kuri ragino jį ne tik nuoširdžiai priimti kiekvieną žmogų, atskirti asmenį nuo jo klaidų, bet ir ieškoti būdų kaip kitam padėti. Jis nesibodėjo net pačių vargingiausių, kuriuos lankė nežiūrėdamas savo garbingos padėties ir švarių drabužių, stengėsi su jais pasidalyti laikinomis gėrybėmis bei paguodos žodžiu.

Pažvelkime šiandien kiekvienas į savo sąžinę. Ar šios dienos Eucharistijoje pas mus ateisiantis Kristus atras ją tyrą ir švarią? Ar mūsų pašaukimas duos Dievo laukiamų vaisių? Ar mūsų pamaldumas nuves mus pas savo brolius ir seseris ir padės pamatyti juose Kristaus veidą?

Jei taip – dėkokime Dievui už suteiktą malonę ir gailestingąją Jo meilę. Jei ne – nepraleiskime pro ausis Gavėnios kvietimo į atgailą ir susitaikinimą, kol dar turime nors šiek tiek laiko, nes niekas nežinome, kada jis pasibaigs šioje žemėje.

Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas

Kategorijos: Pamokslai

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt