200-125dumps 100-105dumps 210-260dumps 300-115dumps 200-105dumps 300-101dumps 200-310dumps 210-060dumps 200-355dumps 640-911dumps 300-075dumps 300-208dumps 300-070dumps 300-360dumps 642-998dumps QV_DEVELOPER_01dumps 400-101dumps 210-451dumps 700-501dumps 400-051dumps 117-201exam

Sekmadienio pasišnekėjimai apie arkivyskupą Teofilių Matulionį

2017 gegužės 1
Nuotr. šaltinis: https://goo.gl/U2SWxA

III VELYKŲ SEKMADIENIS

Labai nuliūdę mokiniai keliavo į Emausą, esantį beveik už 12 kilometrų nuo Jeruzalės, vis aptardami ir sunkiai begalėdami patikėti, kad Mokytojas mirė, o su juo žlugo ir visos daugelio jam artimų žmonių viltys. Lyg to dar būtų negana, iš kapo dingo Jėzaus kūnas. Žodžiu, naujienos viena už kitą blogesnės, o čia dar tas keistuolis pakeleivis, visiškai nesusigaudantis paskutinių dienų įvykių karuselėje, kad Kristaus mokiniai net sustoja: „Nejaugi tu būsi vienintelis ateivis Jeruzalėje, nežinantis, kas joje šiomis dienomis atsitiko!“ (Lk 24, 18)

Šie į Emausą keliaujantys mokiniai primena, kokie esame, kai mus prislegia rūpesčiai, nesėkmės ar apskritai kokios nors negandos. Tada keliaujame vieniši ilgą atstumą namo, kur nematyti didelių perspektyvų, bet užtat yra stogas virš galvos. Ten bent duris galime užsirakinti, kad niekas netrukdytų ir neerzintų, kaip darė mokiniai po Jėzaus nukryžiavimo. Egocentriškas užsidarymas, užsirakinimas savyje, atsiskyrimas nuo visų ir yra tos mūsų „migla aptrauktos akys“, kurios neleidžia pamatyti, atpažinti Kristaus, keliaujančio šalia. Tačiau kai prie laužo pradedame dalintis duona, kai pastebime šalia esantį, atpažįstame ir Kristų, visada ėjusį šalia ir aiškinusį mums raštus.

1956 m. gruodžio 23 d. arkivyskupas Teofilius parašė savo vyskupijos tikintiesiems laišką, kuriame nuskambėjo tokios mintys:

„Daugiau negu devynerius metus gyvenau toli nuo diecezijos; gailestingoji Dievo Apvaizda leido grįžti į Lietuvą ir apsigyventi Kaišiadorių diecezijoje.

Ne veltui, brangiausieji, 1946 metais Jūs visose diecezijos bažnyčiose, pamaldžiai susikaupę prieš iškilmingai išstatytą Švenčiausiąjį Sakramentą, pasiaukojote, pavedėte save Jėzaus ir Marijos Širdims. Drąsiai galima sakyti, kad tų Švenčiausių Jėzaus ir Marijos Širdžių gailestingumo ir globos dėka palyginti lengvai pergyvenote šiuos visokiausių negandų, nerimo ir karo laikus, ištvėrėte mūsų šventame katalikiškame tikėjime, tvirtai tikėdami, karštai mylėdami ir nuolankiai garbindami Viešpatį Jėzų Kristų ir Jo Motiną Švenčiausiąją Mariją; kasdien namie šeimomis meldėtės, o šventadieniais gausiai rinkotės į bažnyčias, gražiai išpuoštas ir prižiūrimas, dalyvauti Mišiose ir klausyti pamokslų […] Norėčiau manyti, kad gyvenote gražiai, dorai, pamaldžiai, kaip šventoji Kristaus Bažnyčia reikalauja, kad jos vaikai gyventų.“

Tarsi tos kelionės į Emausą, į savo tremtį ir kalėjimus vyskupas net nepajuto, tarsi neliko jokių pasekmių, jokių randų, liūdesio, nuoskaudų, kaltinimų. Tik be galo gyvas ir gaivus tikėjimas kartu su žmogumi keliaujančiu prisikėlusiu Kristumi gali padėti tiek iškęsti ir likti nesužeistam.

Daugiau informacijos – www.teofilius.lt

Kategorijos: Lietuvoje, Vyskupijoje

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt