PRISIKĖLIMAS
„Aš visą dieną ir naktį būdavau uždarytas kambaryje, be jokio darbo, tik apie valandą per parą išleisdavo „na progulku“ (pasivaikščioti) uždaroje keliolika žingsnių ilgio ir pločio turinčioje vietoje. Tik tiek laiko turėdavau pakvėpuoti grynu oru. Nei medelio, nei žolelės, nei gyvos dvasios, išskyrus sargybą…“ Šiais paties vyskupo Teofiliaus žodžiais galima trumpai nusakyti bekraštę dykumą – Vladimiro kalėjimą ir kitas tiesioginės ar netiesioginės jo nelaisvės vietas, kuriose jis stigo duonos ir vandens. Matyti savotiška analogija tarp Dievo tarno Teofiliaus gyvenimo kalėjime, Izraelio kelionės per dykumą į pažadėtąją žemę, Jėzaus ėjimo į prisikėlimą per kančią ir mirtį ir kiekvieno iš mūsų mirties savo didžiajam kankinančiam „AŠ“ bei gimimo Prisikėlusiojo Kristaus nušviestam pasauliui.
Šventiškesnės natos norėtųsi Velykoms, bet nebūtų šventės be rutinos. Nebūtų prisikėlimo be mirties ir nepamatytume šviesos, jei nepažintume tamsos. Niekas nematė, kaip Kristus prisikėlė, dar buvo labai anksti ir visi greičiausiai miegojo: „Dar neišaušus Marija Magdalietė atėjo pas kapą ir pamatė“ (Jn 20, 1), kad kape Jo nėra. Galima tik mėginti įsivaizduoti, kokios Velykos ateidavo į Teofiliaus Matulionio vienutę. Nors tokia šventė, kokią mes švenčiame, ten neįvykdavo, Prisikėlęs Kristus buvo su šiuo kaliniu nuolat ir kartu nešė jo kryžių. Turbūt tai ir yra vadinamoji kankinystės charizma, kai pats Viešpats ypatingu būdu padeda kankinamam žmogui visa pakelti dėl troškimo susivienyti su Juo.
Kalėjime garbingasis Teofilius pats stengėsi apskaičiuoti Velykų datą, nes nebuvo ko paklausti. Vis dėlto vieną kartą suklydo – atšventė Velykas dvi savaites anksčiau [1]. Net sveikinimus išsiuntė ir tik gavęs atsakymus suprato, kad klydo. Tačiau svarbiausia, kad Velykos tikrai įvyko. Žmogaus Velykos įvyksta ne kasmet tam tikrą kalendorinę dieną, bet tada, kai jo širdyje ir galvoje iš tuštumos, iš apvogto kapo, kuriame gyveno, kur palaidotos viltys, iš pačių pragarų prisikelia Kristus. Tikrosios Velykos įvyksta, kai Viešpats ateina į kambarį, užrakintą iš išorės ar iš vidaus, ištiesia ranką ir žmogus visa savo esybe išgirsta Jo tariamą: „Nebijok!“
Daugiau informacijos – www.teofilius.lt
[1] Pgl. mons. dr. Algirdas Jurevičius, „Artuma“, 2017/4.