Sekmadienio pasišnekėjimai apie arkivyskupą Teofilių Matulionį

2017 kovo 20
Kadras iš filmo "Jaunystė"

III GAVĖNIOS SEKMADIENIS

Šio sekmadienio Evangelijoje pasakojama, kaip Jėzus užsuka į Samariją, Sicharą. Kadaise šis kraštas buvo šlovingas klestinčios Izraelio Šiaurinės karalystės centras, tačiau 722 m. pr. Kr. asirai jį sulygino su žeme. Padorus žydas į tą kraštą neužsukdavo, nes, jo akimis, ten gyveno „nešvarūs“ žmonės, amoralūs, išpažįstantys kitą tikėjimą ir dėl jų neverta stengtis. Su tokiais galima tik keliu einant saugiu atstumu prasilenkti.

Evangelijose aprašyti Jėzaus poelgiai yra pavyzdys kiekvienam krikščioniui. Tai, ką Jėzus darė prieš daugelį metų, aš turiu daryti dabar. Teofilius Matulionis tai puikiai suprato ir stengėsi taip gyventi. 1911–1918 m. jis vadovavo Švč. Jėzaus Širdies parapijai už Nevos vartų, Rusijoje. Tai buvo darbininkų rajonas, toli gražu ne pats geriausias, nepasižymintis aukšta morale. Parapijiečių daugumą sudarė trijų tautybių tikintieji: lietuviai, lenkai ir latviai. Kunigas Teofilius su visais kalbėjosi jų gimtąja kalba, „kiekvienai grupei jis laikydavo pridedamąsias pamaldas jų kalba, nors tai buvo labai nelengvas darbas“, – rašo prel. Kiškis. Kunigas stengėsi, kad tikėjimas kiekvienam būtų kuo prieinamesnis, kad melstis būtų lengva ir miela, kad Dievo žodis giliau į širdį gultų.

1943 m. tapęs Kaišiadorių vyskupu Teofilius besąlyginio atsidavimo tarnystei reikalavo ir iš savo kunigų. Pats lankė parapijas, domėjosi sielovada, atsižvelgdavo į tikinčiųjų poreikius. Apie vyskupo reiklumą ir šiandien kunigai pasakoja girdėję iš savo klebonų, kaip pamačius atvažiuojantį raudoną moskvičių juos „išpildavo prakaitas“. Ne tiek iš baimės, kiek dėl nepatogių klausimų. Vyskupas visai nepiktai, bet tiesiai paklausdavo, kodėl to ar kito nepadarei. Panašiai kaip mokytojas klausia mokinio, kodėl šis nepadarė namų darbų. Dažnam klebonui belikdavo tik paraudus galvą nuleisti.

Iš lūpų į lūpas pasklidęs pasakojimas, kaip vyskupas Teofilius pasikvietė vieną kleboną, norėdamas jį paskirti į kitą parapiją. Klebonai tais laikais augindavo gyvulius, dirbdavo žemę, žodžiu – ūkininkavo. Labai nepatogus laikas kraustytis su visais gyvuliais kitur tam klebonui pasirodė. Visaip jis stengėsi paskyrimo išvengti bent laikinai, o gal ir visiškai, prisidengdamas bažnyčios remontu ir panašiai. Vyskupas suprato, kad kunigas išsisukinėja, leido jam pasilikti toje parapijoje, o atsisveikindamas, pastarajam paprašius palaiminimo, atsakė: „Eik! Tegu tavo karvės tave laimina.“

Šie pasakojimai, prisiminimai, daugiau ar mažiau tikslūs, išryškina labai svarbų arkivyskupo Teofiliaus bruožą: jam besąlygiškai rūpėjo tarnystė Bažnyčiai, kiekvienam žmogui, nepaisant nei jo tautybės, nei kalbos. Šito jis reikalavo ir iš kitų. Galima sakyti, kad Teofilius nesibodėjo eiti į savo laikų Samariją skelbti Evangelijos, kaip tai darė Jėzus. Jo pavyzdys yra kvietimas kiekvienam krikščioniui visada ir visur savo pavyzdžiu ir buvimu skelbti Evangeliją.

Daugiau informacijos apie garbingąjį Teofilių Matulionį – www.teofilius.lt

Kategorijos: Lietuvoje, Vyskupijoje

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt