Pamokslas šventinant Grigiškių Šventosios Dvasios bažnyčią

2020 rugpjūčio 31

Brangūs broliai ir seserys Kristuje, noriu pratęsti padėką, kurią klebonas išreiškė visiems, kurie prisidėjo prie šios šventovės pastatymo: projektuotojams ir statytojams, mecenatams ir geradariams, vyriausybei, savivaldybei, visiems aukotojams ir kiekvienam, prisidėjusiam savo maldomis. Ypač šiandien noriu padėkoti mūsų klebonui, kuris visiems jau dėkojo ir kuris apsiėmė šį darbą, paėmė savo kryžių ir, nepaisydamas visų sunkumų, tuos ketverius metus nešė jį iki finišo linijos.

Nuoširdžiai ačiū jam ir jums visiems, visai parapijai ir visiems, gyvenantiems už parapijos ribų ir prisidėjusiems prie šios bažnyčios statybos. Tai yra ženklas, kaip naudodami Dievo mums suteiktus talentus ir dovanas mes tampame jo kūrybinio proceso bendradarbiai. Sukūrėte ir per ketverius metus pastatėte gražų, funkcionalų pastatą – simbolinį, didingą. Tačiau per šias Mišias, per šias apeigas jis bus visiškai perkeistas.

Panašų pokytį mes visi esame patyrę. Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, mūsų tėvai bendradarbiavo Dievo kūrybos procese, buvome nešiojami devynis mėnesius nuo to darbo pradžios ir gimėme, atėjome į šį pasaulį. Neilgai trukus, kai buvom atnešti į bažnyčią krikštyti, per Krikšto sakramentą kiekvienas iš mūsų buvome perkeisti į Dievo vaiką, kuriam skirta dalyvauti dangiškosios Jeruzalės Dievo Avinėlio amžinoje puotoje. Mes per krikštą esame skirti amžinybei. Mes tampame Bažnyčios nariais. Bažnyčios, kuri yra pastatyta iš gyvųjų akmenų. Krikštu mes įgijome galimybę, kaip girdėjome šiandienos Evangelijoje, „Garbinti Dievą dvasia ir tiesa“ (Jn 4, 24). Mes, kiekvienas iš mūsų, esame Šventosios Dvasios šventovė, kurioje Dievas apsigyvena. Tačiau mes per dažnai matome tik materialiąją žmogaus pusę. Ir kaip dažnai nesugebame matyti dvasinės mūsų realybės – nei savo, nei kito žmogaus. O jei sugebėtume ją matyti vis dažniau? Kaip pasikeistų mūsų gyvenimas? Kaip pasikeistų mūsų tarpusavio santykiai? Kaip žmogus krikštu yra perkeičiamas, taip ir šis pastatas, šie mūrai netrukus bus perkeisti.

Dievas čia apsigyvens. Ši bažnyčia taps Dievo namais tarp mūsų. Taps mums matomas ženklas, akims nematomos dvasinės tikrovės ženklas. Ir kartu bus iššūkis kiekvienam iš mūsų, o ypač Grigiškių gyventojams. Praeidami, pravažiuodami ir žvelgdami į šį pastatą, ką matysite? Ar tik gražų architektūrinį paminklą? Ar išvysit, kad čia yra namai, kur Dievas gyvena, šaltinis ir versmė, iš kurios plaukia Dievo malonės jums? Matysime, kad čia yra Dievo šlovės šaltinis. Kai tą suvokiame savo širdyje ir gyvenime, šią realybę to, kas čia dabar iš tikrųjų vyksta, – mūsų gyvenimas pasikeičia.

Antrajame skaitinyje iš Apreiškimo knygos girdėjome apie šventąjį miestą, naująją Jeruzalę, nužengiančią iš Dangaus nuo Dievo: „Ji buvo išsipuošusi kaip nuotaka savo sužadėtiniui. Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais“ (Apr 1, 2.3).

Amerikietis profesorius Scot‘as Hahn‘as vienoje savo knygoje prisimena savo atsivertimą. Jis buvo presbiterionas pastorius, daug metų studijavo Šventąjį Raštą ir sykį atėjo dalyvauti katalikų Mišiose. Ir staiga suprato, kur pateko, – o galėjo suprasti tik dėl to, kad labai gerai pažinojo Šventąjį Raštą, ypač Apreiškimo knygą, iš kurios paimtas šiandienos antrasis skaitinys. Tas pastorius suprato, kad atsirado dangaus apsuptyje, apie kurią kalbama Apreiškimo knygoje. Jis atsirado ten, kur angelų chorai gieda: „Šventas šventas šventas …“ Toje dangiškoje Jeruzalėje, kur vyksta amžina Avinėlio sužadėtinės puota. Kaip dažnai mes atsėdime šv. Mišias ir nepajuntame, kad esame traukiami Dangaus link. Mes esame kviečiami patirti tai, ką patirsime amžinybėje, – dabar patirti mažą Dangaus gabalėlį. Šie namai skirti tam, kad galėtume truputį prisiliesti prie Dangaus. Šios bažnyčios architektas Mišių pradžioje kalbėjo apie aštuonkampę bažnyčios formą, kuri simbolizuoja amžinybę, – taip ir šios liturginės apeigos yra skirtos tam, kad mus pakeltų Dangaus link. Jei aktyviai ir sąmoningai dalyvausime liturgijoje, vykstančioje šiuose Dievo namuose, patirsime, nors tik iš dalies, dalyvavimą Dievo puotoje. Taip pasiruošime amžinybei.

Tad kas šioje bažnyčioje vyks? Dievo garbinimas ir šlovinimas, dėkojimas ir prašymas Dievo pagalbos; čia ieškosime atramos gyvenimo sunkumuose, turėsime galimybę pajusti Dievo šlovę ir jo ramybę, girdėti Dievo žodį, Dievą, kuris mums kalba šiandien. Švęsime sakramentus, kurie ne tik ženklina gyvenimo etapus – Krikštą, Pirmąją Komuniją, Sutvirtinimą, Santuoką, bet ir mums atnaujina ir padeda panašėti į Kristų.

Šios bažnyčios titulas visada mums primins, kas čia svarbiausia. Tai Šventosios Dvasios bažnyčia. Dievo artumo ir Dievo meilės vieta. Ir giliai tikintys, ir pasimetę žmonės galės ateiti ir patirti šioje bažnyčioje Dievo artumą, jo meilę mums. Čia bus Grigiškių parapijos šeimos namai. Dievo artumo šventovė. Čia vyksta Dievo šeimos gyvenimas. Gyvename ir šloviname Dievą kartu, nepaisant kiekvieno žmogaus skirtumų, krikštu mes visi esame suvienyti į vieną Gyvųjų akmenų Bažnyčią.

Niekada nepamirškite, kad šie namai turi būti svetingi visiems besikreipiantiems; kad Dievo meile, kurios čia semiamės, turime dalintis su kitais karitatyvinėje veikloje ir asmeniniame gyvenime. Taip pat nepamirškite, kad ši bažnyčia ir kiekvienas iš jūsų esate Dievo šventovė. Iš čia turi sklisti šviesa, Kristaus šviesa. Per jus tesklinda ji šio miestelio gyventojams ir lankytojams, per jus tesklinda į visą Lietuvos visuomenę ir visą pasaulį. Viešpaties Dvasia tenužengia į šiuos namus ir visada čia pasilieka.

+ Gintaras Grušas
Vilniaus arkivyskupas metropolitas

 
Pamokslas, sakytas šv. Mišiose, šventinant Grigiškių Šventosios Dvasios bažnyčią, 2020 m. rugpjūčio 29 d.

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt