Kiekvienas iš mūsų, būdami Dievo vaikai, esame Dievo šeimyna. Kiekvienas iš mūsų pagal tai, ką Viešpats mums davė, esame tas ištikimas tarnas, kuriam patikėta rūpintis kitais. Kaip mes maitiname Viešpaties šeimyną? Maistu, kurį mes turime taip, pavalgydiname – tai yra gailestingumo darbas. Bet ne tik. Viešpats, kuris yra santykio Viešpats, kviečia mus į meilės santykį, kuriame, kaip girdėjome pirmajame skaitynį, Jis pats yra. Viešpats yra Meilė, jis kviečia mus dalyvauti toje meilėje.
Gailestingumo darbais, kurie gali būti fiziniai: fizinė pagalba, maistas, drabužiai… Bet gali ir turi būt kur kas daugiau – visa eilė kitų gailestingumo darbų: pamokyti, pasidalinti, aplankyti kitus. Tai irgi įeina į sąvoką „pamaitinti šeimyną“.
Žodžiu mes irgi maitiname vieni kitus. Pirmiausiai Dievo Žodžiu. Tai penas, kuris mums teikia vilties: gyventi, laukti ateities, nes Dievas yra ištikimas. Ir besidalijant tarpusavy Dievo Žodžiu, mes leidžiam, kad jis mus stiprintų džiaugsmuose ir sunkumuose, leidžiame, kad Dievo Žodis įsišaknytų mumyse ir neštų gausių vaisių. Dievas parūpino, kad jo šeimyna būtų maitinama ir prie Eucharistinio stalo, kur Jis pats save dalina mums, kad mes turėtume tos kasdienės duonos, kuri mus taip būtina, kad išliktume stiprūs ne tik fiziniuose, bet ir dvasiniuose sunkumuose.
Mūsų „Betanijos“ valgykla, kurios atnaujinimą šiandien minime, įsteigta 1992 metais. Jie prasidėjo nuo mažos sėklos – maitino 50 žmonių, o šiandien maitina – 500. Tačiau esmė ne kiekis. Ji išsiplėtė ir tikimės toliau plėsis, tapdama žmonių susitikimo centru. Socialinis ir dienos centras apims ir daugiau bendradarbių. Bendradarbių, ateinančių čia talkinti, gauti paramą, kalbėtis – tie bendradarbiai ateina iš mūsų parapijų, iš mūsų judėjimų, iš seminarijos. Jų dėka „Betanija“ tampa vieta, kur Viešpats paveda mums rūpintis jo šeimyna.
Dalintis dovanomis, įgyvendinti tuos gailestingumo darbus – tai yra krikščioniškas slėpinys, į kurį tikrai mums verta kiekvienam įsimąstyti. Pasaulio mąstyme tas, kuris gauna, yra „laimėtojas“, o tas kuris atsiskiria su savo turtais yra „pralaimėtojas“. Daugelio manymu, taip veikia pasaulio ekonomika. Tačiau Dievo santvarkoje – kitaip. Tas kuris gauna laimi, ir tas, kuris duoda – laimi, nes kaip girdėjome pirmajame skaitinyje, Dievas yra Meilė. Ir jeigu pradedi mąstyti tokiomis sąvokomis, nekyla klausimas, kas daugiau laimi: mylintis ar mylimasis? Abu dalyvauja toje pačioje Meilėje. Čia visi laimi.
Todėl Viešpats kviečia mus besidalinant ir besirūpinant jo šeimyna, kuo giliau patirti Jį. Tas, kuris gauna temato Viešpatį duodančiojo akyse, o tas, kuris duoda – tepamato Jėzų gaunančiojo akyse. Jėzus, kuris yra Meilė, kuris dalina save nuo Eucharistinio altoriaus, dalina save ir mūsų gyvenimuose, ir tą meilės ryšį tarpusavy stiprina ir įgyvendina tarp mūsų.
Te šis mūsų bendras darbas, ši bendra vieta būna Viešpaties garbė, būna vieta, kur Jis yra gyvas tarp mūsų. Vieta, kur Jis, Gyvoji Meilė, auga kiekvieno esančiojo širdyse.
Šv. Augustinas, kurį šiandien minime, taip gražiai rašė apie Dievą, kuris yra Meilė, apie savo troškimą, Dievo, Meilės ieškojimą visur. „Seniai tave pamilau, – rašė jis, – Meile vis nauja ir amžina“. Lai ir mes šitame mūsų veikime atrasime tą Meilę, kurios kiekviena širdis trokšta, širdis, kuri trokšta ir neranda ramybės, kol neranda savęs Jame. Lai mūsų bendras veikimas būna kiekvienam iš mūsų – ateinančiam, savanoriui, besidarbuojančiam – vieta, kur mes atrasime tai, ko mūsų širdis labiausiai trokšta: Dievą, kuris yra Meilė.
Arkivyskupas metropolitas
Gintaras GRUŠAS