Pamokslas šv. Mišiose prašant taikos Sirijai, Artimiesiems Rytams ir visam pasauliui Vilniaus Arkikatedroje 2013 m. rugsėjo mėn. 7 d.

2013 rugsėjo 7

Šiandien susirinkome melstis už taiką Sirijoje, Artimuosiuose Rytuose ir visame pasaulyje. Antrajame skaitinyje Paulius mums primena esminį dalyką: viskas išeina į gera mylintiems Dievą, jo valia pašauktiesiems. Šiandien esame kviečiami priimti širdimi, kad jau gyvename Dievo numatytame plane. Mūsų darbas yra atsiliepti į Jo pašaukimą mums, panašiai kaip šį vakarą atsiliepiame į Šventojo Tėvo kvietimą.

Kartais gali apimti baimė, neviltis, nežinia. Jeigu Dievas tvarko pasaulį, kodėl tiek daug karų, nesantaikos, sunkumų? Kodėl reikia laukti, kad Jis veiktų? Girdėjome šio sekmadienio – Šilinių evangeliją. Kai diakonas ar kunigas ima skaityti genealogiją, ilgą vardų sąrašą, tikriausiai ne vienam laikas prailgsta. Norisi tarsi peršokti šią ilgą, sudėtingą dalį. O gal Dievas nori, kad ir mes pajustume tą laukimą, nes žydų tauta turėjo laukti Dievo plano išsipildymo daugelį kartų, per tremtis, sunkumus, netektis? Tai buvo Dievo plano dalis, kad galėtume sulaukti didžiausios dovanos – Išganytojo.

Dievo Tautos istorija mums liudija, kad Dievas yra su mumis. Esame pašaukti dalyvauti Dievo plane, nesame pašaliniai. Krikštu esame pašaukti būti Jėzaus sekėjais ir kartu su Juo vykdyti Tėvo valią. Bet mes vykdome Dievo valią ne tada, kuomet mums lengva, paprasta. Kristus visada mus kreipia į Kryžių. Esame Kristaus sekėjai eidami prie Kryžiaus, stovėdami po Kryžiumi. Savo sekėjus Kristus kviečia pajusti sekimo kainą. Jis kviečia mus būti dalyviais pasaulio atpirkime, dalyvauti savo malda, auka. Negalime likti nuošalyje.

Šventasis Tėvas, kviesdamas Bažnyčią melstis už taiką, ištarė šiuos žodžius: „Šiandien, broliai ir seserys, norėčiau įkūnyti šauksmą, kuris kyla iš kiekvienos žemės dalies, iš kiekvienos tautos, iš kiekvienos širdies, iš didelės šeimos, kuria yra žmonija, su augančia kančia: tai taikos šauksmas. Tai šauksmas, kuris su jėga sako: norime taikaus pasaulio, norime būti taikos vyrais ir moterimis, norime, kad mūsų visuomenėje, nuniokotoje pasidalijimų ir konfliktų, ištrykštų taika; niekada daugiau karas. Niekada karas! Taika yra pernelyg vertingas gėris, kuris turi būti skleidžiamas ir ginamas.“

Palaiminimuose Jėzus moko: palaiminti taikdariai. Deja, mūsų dabartinėje kultūroje per dažnai taikdariai painiojami su pacifistais. Manoma, kad religingi žmonės turi būti visiški pacifistai, tačiau tai ne Jėzaus žvilgsnis. Taikdarys yra tas, kuris aktyviai kovoja dėl Taikos. Tik ginklai yra kitokie. Mūsų ginklus įvardijo Šventasis Tėvas. Jie yra įvardyti Šventajame Rašte: malda ir pasninkas. Šventojo Tėvo kvietimas melstis ir pasninkauti yra mums skirtas kvietimas į kovą, kad neleistume tarp mūsų įsišaknyti nevilčiai, kad būtume tie, kurie aktyviai ryžtasi įgyvendinti taiką pasaulyje.

Popiežius Benediktas XVI šių metų pradžioje savo laiške, skirtame Pasaulio taikos dienai, kaip tik nurodo, kad, norint tapti taikdariais, būtina iš pagrindų puoselėti nuolatinį pokalbį su Tėvu, gailestinguoju Tėvu, meldžiant atpirkimo, kurį mums laimėjo Kristus. Tik tada žmogus nugalės taikos drumstimo bei neigimo daigą – nuodėmę, kuri reiškiasi įvairiomis atmainomis, – savanaudiškumu ir prievarta, godumu, valdžios troškimu, nepakanta ir neapykanta.

Taikos įgyvendinimas pirmiausiai priklauso nuo pripažinimo, kad Dieve visi esame viena žmonių šeima. Visų mūsų, kaip brolių ir seserų Kristuje, pareiga yra dirbti, kovoti dėl taikos. Tai pasakytina ir apie politikus, kurių darbas yra siekti dialogo, siekti taikos. Šventasis Tėvas kreipėsi į pasaulio šalių vadovus prašydamas, maldaudamas, kad jie ieškotų dialogo, santaikos, taikios išeities, nes karas tik didina konfliktą.

Kiekvienas iš mūsų, ne mažiau negu politikai, turime įnešti savo indėlį malda ir pasninku, kova už santarvę mūsų visuomenėje. Kiek galėdami turime teikti kitiems ir humanitarinę pagalbą. Sirijos ir Artimųjų Rytų gyventojai yra mūsų broliai ir seserys. Žiniasklaidoje matome ir girdime apie jų kančias. Mūsų tauta yra patyrusi kančių ir žino, kas yra karas. Negalime kenčiančių žmonių palikti vienų: tų, kurie yra sužeisti, tiesiogiai paliesti karo veiksmų, taip pat tų, kurie priversti bėgti iš savo namų.. Turime už juos melstis. Viena iš labiausiai per neramumus Sirijoje ir Artimuosiuose Rytuose kenčiančių grupių yra mūsų broliai ir seserys krikščionys, kurie dažnai tampa taikiniais dėl savo išpažįstamo tikėjimo.

Negalime atmesti galimybės, kad jei Artimuose Rytuose kils karas, jis išsiplės. Būtent todėl meldžiamės, kad karas neplistų, o taika įsigalėtų. Žiniasklaidoje stebėdami šiuos įvykius dažnai pradedame skaičiuoti žmogiškais matais: skaičiuojame, kas turi daugiau ginkluotės, karių. Tačiau atkreipkime dėmesį, kad toje pačioje Išganymo istorijoje yra pakankamai pavyzdžių, kai Dievas įsikiša, žmogaus požiūriu, nelogišku būdu. Turbūt žinomiausia Dovydo ir Galijoto istorija, kurioje mažasis nugali didįjį, maža bendruomenė nugali didesnę. Senajame Testamente yra ir daugiau pavyzdžių: Jozuė su savo kariuomene apeina Jericho miestą ir Dievo galia nugriauna sienas, kurių kariuomenė žmogiškomis jėgomis negalėjo įveikti. Gideonui Viešpats neleidžia imti tūkstančių karių, bet atrenka iš jų tris šimtus. Taip Dievo Tauta ir Gideonas gali matyti, kad pergalės siekia ne savo jėgomis, bet su Dievo pagalba, vykdydami Dievo valią. Ir mes esame kviečiami prašyti Dievo pagalbos, kad net tada, kai vilties nedaug, kai žiniasklaida skelbia kitaip, Dievo įsiterpimas, Dievo valia perkeistų viską.

Popiežius pasninkui ir maldai už taiką pasirinko Dievo Motinos gimimo šventės išvakares. Jis žino, kokia Dievo Motinos užtarimo galia, kaip Marija gali padėti mums suprasti Dievo galybę. Praėjusį sekmadienį Šventasis Tėvas mums skirtą kvietimą užbaigė kreipiniu į Dievo Motiną. Jis sakė: „Marijos prašykime padėti atsakyti į prievartą, konfliktą, karą su dialogo, susitaikymo ir meilės jėga. Ji yra Motina: Ji mus padeda atrasti taiką. Visi esame jos vaikai. Padėk mums, Marija, įveikti šį sunkų metą ir įsipareigoti kasdien ir kiekvienoje aplinkoje kurti autentišką susitikimo ir taikos kultūrą.“

Prašykime Šiluvos Dievo Motinos, taip daug mums padėjusios čia, Lietuvoje, užtarimo, kad taika įsigalėtų Sirijoje, Artimuosiuose Rytuose, visame pasaulyje.

Vilniaus arkivyskupas metropolitas
Gintaras GRUŠAS

Kategorijos: Pamokslai

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt