200-125dumps 100-105dumps 210-260dumps 300-115dumps 200-105dumps 300-101dumps 200-310dumps 210-060dumps 200-355dumps 640-911dumps 300-075dumps 300-208dumps 300-070dumps 300-360dumps 642-998dumps QV_DEVELOPER_01dumps 400-101dumps 210-451dumps 700-501dumps 400-051dumps 117-201exam

Pamokslas šv. Mišiose, minint Lietuvos laisvės gynimo 25-ąsias metines

2016 sausio 13

Šios dienos pirmajame skaitinyje girdime Samuelio pašaukimo istoriją – Dievo šventykloje tarnaujantis berniukas išgirsta Viešpaties balsą ir kunigo Elio padedamas išmoksta įsiklausyti ir atsiliepti į Dievo kvietimą. Dievas kalba kiekvienam iš mūsų, tačiau ne visada lengva atpažinti jo balsą ir dar sunkiau į jį atsiliepti.

Dievas mus pašaukė į gyvenimą mūsų neatsiklausęs. Jis tai padarė mūsų tėvams sutikus, jiems atsiliepus į kvietimą bendradarbiauti kuriant pasaulį. Tačiau kiekvienam iš mūsų Dievas yra numatęs gyvenimo misiją, kurią su laiku atskleidžia, mums kalbėdamas ir laukdamas mūsų sutikimo. Vesdamas gyvenimo keliu Jis mus rengia ir pastato reikiamoje vietoje reikiamu momentu, kad įvykdytume savo misiją Dievo Apvaizdos plane.

Kiekvienam iš mūsų svarbu ugdyti gebėjimą išgirsti Dievo balsą ir atsiliepti, kaip darė jaunasis Samuelis. Šį gebėjimą laviname nuo pat vaikystės, klausydami tėvų ir mokytojų, kurie mus išmokė tiesų apie Dievą ir maldą. Tačiau šį esminį įgūdį turime puoselėti ir tobulinti visą gyvenimą. Kai kasdien meldžiamės – ne tik sukalbame poterius, bet ir stengiamės išgirsti mums kalbantį Dievą, skaitome Šventąjį Raštą ir jį apmąstome, atliekame kasdienę dienos ir sąžinės peržvalgą, dažnai priimame Susitaikinimo sakramentą, kur Dievas kalba ir mūsų sąžinės balsu, ir kunigo lūpomis, – galime pastebėti, kaip Dievas šiandien veikia mūsų gyvenime, kaip mus prakalbina.

Mūsų Bažnyčios šventieji kankiniai įvairiais būdais buvo pašaukti atsiliepti į kvietimą liudyti Kristų ir, sekdami jo pavyzdžiu, aukojo savo gyvybę. Šios aukos vaisiai buvo gausus naujų Bažnyčios narių būrys. Pasak Tertulijono, „Kankinių kraujas yra krikščionių sėkla“ (Apologeticum, 50, 13). Čia derėtų pridurti, kad Bažnyčią atgaivinti ir atnaujinti buvo pašaukti ne tik kankiniai, bet ir visi įvairiais amžiais gyvenę  šventieji – Grigalius Didysis, Šv. Pranciškus ir dar visai nesenai tarp mūsų buvę Šv. Jonas Paulius ir pal. Motina Teresė.

Atsiliepti į Dievo balsą turi ne tik didieji šventieji, bet ir kiekvienas krikščionis. Visi krikščionys yra pašaukti būti misionieriais. Popiežius Pranciškus rašo: „Kiekvienas krikščionis ir kiekviena bendruomenė suras savo kelią, kuriuo žengti liepia Viešpats, tačiau visi esame raginami atsiliepti į kvietimą išeiti iš patogaus būvio ir išdrįsti pasiekti visus pakraščius, kuriems reikia Evangelijos šviesos“ (Evangelii Gaudium 20). Šiuos pakraščius atrandame ir savo kasdienybėje, ir nepakartojamuose istorijos įvykiuose. Kasdienybėje sutuoktiniai į šį pašaukimą atsiliepia būdami atviri gyvybės dovanai ir vykdydami savo santuokinę misiją plėsti Dievo karalystę.  Jie ne tik duoda vaikams gyvybę, bet ir juos ugdo, padeda išgirsti Dievo balsą ir į jį atsiliepti.

Tokį atsiliepimą į Dievo kvietimą minime šiandien, kai prieš 25-erius metus daugelis Lietuvos gyventojų būrėsi Vilniuje ir kituose miestuose siekdami užtikrinti mūsų krašto laisvę ir liudydami, kad artimo meilė yra svarbesnė už asmeninius interesus. Tai liudijo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo posėdžių dalyviai ir prie Parlamento bei kitų svarbių objektų susirinkusi tauta. Ypatingu būdu artimo meilę liudijo sužeistieji ir žuvusieji,  savo gyvybę paaukoję ant Tėvynės altoriaus. Tėvynės meilė ir yra artimo meilės išraiška, nes „nėra didesnės meilės kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13).

Anomis dienomis taip pat išmokome tą pamoką, kurią mums primena šiandienos Evangelija. Šią pamoką būtina kartoti, nes, deja, gyvenimo sūkuryje dažnai ją pamirštame. Kur apaštalai ieškojo pagalbos, kai Petro uošvienė sirgo? Pas Viešpatį. Jam jie pavedė savo sunkumus ir rūpesčius, o Jis ją išgydė. Taip ir prieš 25-erius metus visoje Lietuvoje į dangų kilo maldos ir giesmės, prašant Dievo pagalbos. Per laidotuvių Mišias šioje Katedroje meldėmės prašydami paguodos ir palaikymo tragedijos akivaizdoje, taip pat stiprybės ištverti kovos už laisvę kelyje.

Tada Jėzus mūsų neapleido, neapleidžia ir šiandien. Jis mus kviečia juo pasitikėti, išgirsti jį mums kalbantį šiandien ir atsiliepti į Jo planą mums. Jis kviečia iš naujo atverti širdį ir parodyti gailestingumą artimo meilės darbais šeimose ir visuomenėje, kviečia budėti, kad sugebėtume atsiliepti ir vykdyti Dievo valią lemiamą akimirką.

Mūsų asmeninė ir bendra ateitis, mūsų gyvenimo sėkmė priklauso nuo to, kaip išmoksime Samuelio pamoką. Todėl kasdien kartokime Samuelio žodžius: „Kalbėk, Viešpatie, Tavo tarnas klauso“ (1 Sam 3,9).

 

+ Gintaras Grušas, Vilniaus arkivyskupas metropolitas

 

Lietuvos laisvės gynimo 25-metis, 2016 sausio 13 d., Vilniaus arkikatedra bazilika

 

Kategorijos: Pamokslai

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt