Pal. arkivysk. Jurgio Matulaičio beatifikacijos 25-mečio minėjimui Marijampolės Mažojoje bazilikoje

Brangūs Broliai ir Seserys,

Džiaugiuosi galėdamas drauge su Jumis švęsti Mišių auką prie visiems brangaus palaimintojo Jurgio Matulaičio karsto. Šiandien ypatinga šventė: minime 25-tąsias jo paskelbimo palaimintuoju metines ir drauge švenčiame arkivyskupo Jurgio Matulaičio metus, kurie per visą Lietuvą neša ir garsina jo pasirinktą šūkį: Blogį nugalėti gerumu.

Šiandien ir norėčiau drauge su jumis apmąstyti šiuos žodžius – nors ne kartą esate juos girdėję, tačiau ar jie perkeitė jūsų širdį ir jūsų gyvenimą? Palaimintojo obalsio šaltinis – Šventajame Rašte, kur apaštalas Paulius sako: Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu (Rom 12, 21). Dievo sukurtas pasaulis buvo geras. Skaitydami apie pasaulio pradžią, randame žodžius: Dievas matė, kad tai gera (Pr 1, 12). Taigi visa, kas išėjo iš Dievo, yra gera. O iš kur gi atsirado blogis?

Iš tos pačios Pradžios knygos sužinome apie žalčio, tai yra, piktosios dvasios gundymą nepaklusti Dievo sukurtai darnai. Pirmiesiems žmonės žaltys kužda: Dievas gerai žino, kad atsivers jūsų akys, kai tik jo (t. y. uždraustojo medžio vaisiaus) užvalgysite, ir jūs būsite kaip Dievas, kuris žino, kas gera ir kas pikta (Pr 3, 5). Matome, kad blogis kilo iš piktosios dvasios, kuri, pavydėdama žmogui Dievo meilės, sugundė nepaklusti savo Kūrėjui ir nesilaikyti Dievo skirtojo gėrio. Tolesnę pirmųjų žmonių istoriją visi gerai atmename, tačiau verta paklausti, kaip ji tęsiasi mūsų gyvenime.

Dievas pašaukė mus į pasaulį, kad didintume gėrį, kad laikytumės gėrio principų, kuriuos Kūrėjas įdiegė į žmogaus sąžinę ir paskelbė savo Apreiškimu. Tačiau ir šiandien piktasis gundo žmogų nusidėti, nusigręžti nuo mus taip mylinčio Dievo veido. Šventasis Tėvas Benediktas XVI sako: Blogis, nuo kurio prašome Jėzų mus išvaduoti, pirmiausia yra tikėjimo praradimas. Nesugebėjimas tikėti Dievą ir gyventi priklausant nuo Jo, Jėzui yra pati rimčiausia iš visų blogybių. Iš šios blogybės kyla ir visos kitos: panieka žmogaus orumui, žmonių tarpusavio pasitikėjimo sugriovimas, smurtas, egoizmo viešpatavimas ir taikos netekimas. Žemėje negali būti taikos, jei Dievas žmonėms nieko nebereiškia.

Iš tiesų, kiek daug pykčio ir nesutarimų veši mūsų šeimose, kurios yra pašauktos būti meilės lopšiu. Egoizmas ir noras viską turėti, bet maža kuo pasidalinti gimdo varžytines tarp sutuoktinių, tėvų, pamirštama pagarba ir abipusis sutarimas, kylantis iš dieviškosios meilės šaltinio. Nenuostabu, kad vaikai, užaugę tokioje šeimoje, nepasiruošę dalintis meile ir gerumu, bet ieško naudos ir patogumų, kurie įgyjami kitų sąskaita. Blogis visada slypi savanaudiškame elgesyje, nes tuomet veiksmais ar bent mintimis ir žodžiais skriaudžiame kitus.

Tik pažvelkime į mūsų visuomenę. Kiek daug joje priešiškumo, apkalbų, pykčio. Kaltinimai vieni kitiems metami ne tik šeimoje, tarp kaimynų. Grūmojama visiems, kurie daro ką nors kitaip, nei mes, kurie nesielgia pagal mūsų supratimą ir norą. Pyktis neieško tikrosios tiesos, jis trokšta įveikti kitą ir sukuria tik mums vieniems galiojančią tiesą pagal mūsų norą ir supratimą. Būtent toks ir  buvo žalčio pamokymas pirmiesiems tėvams: būsite kaip Dievas, kuris žino, kas gera ir kas pikta (Pr 3, 5).

Pykčio ir aklo pasitikėjimo savimi bei savo tiesa apimtas žmogus dažnai net nebando kurti darnos tarp savo kasdienių norų, troškimų ir Dievo valios. Nors tokią darną dažnai labai sunku sukurti, tačiau jos visomis jėgomis siekti yra krikščionio pašaukimas, išreiškiantis šventumo pilnatvę. Žmogus yra laimingas ir patenkintas tik tada, kai paklūsta Dievo valiai. Tik tada jis liaujasi girdėti piktojo kuždesį, skatinantį rinktis blogį, ir, pasak palaimintojo Jurgio Matulaičio, tampa Dievo garbės atšvaitu, nes Dievas jį sukūrė.

Palaimintasis Jurgis ragina krikščionis: Meskime į šalį nuo savęs visa, kas nedora. Tegul mūsų krašte išnyksta girtuokliavimas, pasileidimas, išnaudojimai, suktybės ir visokios skriaudos: tepasiliauja mūsų tarpe nesutikimai ir barniai. […] Stokime, turėdami vieną širdį ir vieną sielą, sutartinai ir drąsiai į bendrą darbą. Džiaugsmas, kylantis iš tyros sąžinės ir tikrojo gerumo, lydi krikščionį kelyje Dievo link net ir tuomet, kai ištinka sunkumai bei kančia. Pal. Matulaitis rašė: Jei dėl tų darbų, kuriuos varysi dėl Dievo garbės, Bažnyčios labo ir sielų išganymo, teks tau pakliūti ištrėmiman arba kalinėn, turėsi tą suraminimą ir džiaugsmą, kad būsi tenai su Viešpačiu ir Dievu.

Būtent čia glūdėjo paslaptis Palaimintojo vidinio džiaugsmo ir ramybės, kurios neįstengė atimti žmonių priešiškumas, persekiojimai, alinančios pareigos bei sunkios istorinės permainos. Gerumas spindėjo jo akyse, kalbėjo jo lūpomis, reiškėsi jo darbuose. Dar ir šiandien mus šildo giedra arkivyskupo šypsena, jo ramus kalbos būdas. Įsiklausykime į palaimintojo Jurgio žodžius, kurie trumpai nusako jo gyvenimo programą, kviesdami ir mus rinktis šį krikščionišką kelią:

Žmogus tikėjimu būna Dievo artumoje, meile jungiasi su Juo, peržengia regimojo pasaulio ribas, suklumpa prie Viešpaties kojų, savo valią atveria visiems Dievo reikalavimams ir pasiduoda Dievo valios pageidavimams. Neįmanoma, kad toks nuoširdus susitikimas su Dievu nesudievintų žmogaus, kuris jam atsiduoda. Reikia laikytis arti Dievo mintimis, kilti į Dievą troškimais, kalbėtis su Juo malda. Taip bendraudamas su Dievu, žmogus panašėja su Juo – dalijasi su Juo savo mintimis, planais, sumanymais, jausmais. Myli tai, ką Dievas myli, trokšta to, ko Dievas trokšta, atmeta tai, ką Dievas atmeta. Jo širdis atvira visiems, kas tyra ir šventa. Tai vienybė su Dievo valia.

Tikėjimo dėka žmogus tampa su dangumi siejančia malonių upe, kuria į žemę srūva Dievo meilė ir gerumas, nuplaudamas pykčio drumzles ir atgaivindamas mūsų širdis. Gerumas yra ne mažiau užkrečiamas, nei blogis. Geras žodis, padėka, padrąsinimas suteikia progos kitam tapti atviram ne tik priimti gėrį, bet ir juo dalytis. Ypač jautrūs gerumui ir meilei yra vaikai. Nešykštėkime jiems savo laiko ir dėmesio – apkabinkime, tarkime gerą žodį, padrąsinkime rinktis gerumo kelią. Taip gerumo gausės, jis stebuklingai pasidaugins. Kai gerumo daugėja, tai savaime mažta blogio.

Vis dėlto, vienintelį lemiamą ženklą, kad blogį galima įveikti ir nugalėti, mums paliko Jėzus. Palaimintasis Jurgis sako, kad krikščionis negali duoti kitiems žmonėms nieko geresnio, nei patį Kristų, kuris išgelbsti, kuriame glūdi mūsų išganymas. Atvesti Kristų į žmonių gyvenimą – tai leisti atpažinti Išganytoją mūsų kasdieniuose pasirinkimuose, žodžiuose ir darbuose. Tai skelbti Kristų ir gyventi Jo Evangelija, kad žmonės matytų įkūnytą Viešpaties meilę visuose mūsų darbuose, mūsų šeimose ir bendruomenėse. Pasak Palaimintojo, visur įnešdamas Kristų, krikščionis skleidžia Jo karalystę žemėje ir aukština Jo vardą. Tai ir yra gerumo kelias, kuriuo eiti pašauktas kiekvienas krikščionis.

Ar mes esame krikščionys pagal Dievo valią? Ar mūsų gyvenime žmonės gali atpažinti Kristų ir Evangeliją? Ar mūsų tikėjimas gyvas ir veiksmingas? O gal mes tik palaikome senas gražias tradicijas, kurios nei mums paties ką nors svarbaus reiškia, nei kitiems liudija Dievo karalystę? Šiandien, būdami mūsų tautos palaimintojo Jurgio Matulaičio artumoje, sąžiningai atsakykime į šiuos klausimus. Melskime Palaimintąjį tikėjimo ugnies, idant Šventosios Dvasios meilės liepsna paliestų mūsų širdis, uždegtų meilę ir troškimą sekti ir dalytis gerumu, kurį Dievas įdiegė pasaulyje sutvėrimo dienomis, ir kuris suteikia mums žmogaus orumą ir Dievo vaikų garbę.

Drauge su palaimintuoju maldaukime Dievą: Uždek tik, Viešpatie, mūsų širdis Tavo meilės ugnimi! Duok tik mums Tavo Šv. Dvasią, kad mes tikrai visko išsižadėję, Tavo garbei ir Tavo Bažnyčiai visiškai, pilnai atsiduotume. Amen.

Kardinolas Audrys Juozas Bačkis
Vilniaus arkivyskupas metropolitas