Pamokslas Laisvės gynėjų dienos šv. Mišiose Vilniaus Arkikatedroje 2014 m. sausio mėn. 13 d.

2014 sausio 13

Dauguma mūsų žino, ką reiškia iš paskutiniųjų viltis ir prašyti to, kas iš tikrųjų yra gera, bet atrodo nepasiekiama. Daug metų troškome laisvės, kuri tada mums atrodė nepasiekiama. Panašiai ir šios dienos pirmojo skaitinio iš Samuelio knygos veikėja Hana troško tapti motina, bet negalėjo. Jei Hana būtų nustojusi vilties ar pasidavusi savigailai, jei tikėjimą ji būtų laikiusi tik tam tikra paguoda, – nūdien apie ją neskaitytume.

Tačiau Hana po kančios ir nevilties metų vėl atsigręžia į Dievą su nepalaužiamu, tvirtu tikėjimu. Ji išsako Dievui savo vargus, tvirtai tikėdama, kad Jis girdi ir veikia.

Dievas „atsiminė“ Haną ir tai yra ženklas, kad jos malda išklausyta. Nuo tada pasikeitė ne tik Hanos gyvenimas, bet ir Izraelio tautos istorija. Šį pasikeitimą pirmiausia liudija Hanai gimęs sūnus Samuelis. Jis visada jai primins, kad Dievas išklausė ašaromis aplaistytą pagalbos prašymą.

Bažnyčia mus moko, kad tada, „kai Dievas apsireiškia žmogui ir jį pašaukia, tinkamai atsiliepti į Dievo meilę vien savo jėgų nepakanka. Jis turi viltis, kad Dievas jam suteiks gebėjimą atsiliepti. <…> Viltis yra pasitikėjimo kupinas dieviškosios palaimos ir Dievo palaimintojo regėjimo lūkestis (KBK 2090).“

Taigi viltis yra daugiau negu įsitikinimas ar nuojauta, kad gėris bus stipresnis už blogį. Tai daugiau negu įsitikinimas, kad kiekvienoje kovoje gėris, o ne blogis tars paskutinį žodį. Viltis – tai įsitikinimas, kad mūsų auka neš vaisių, dieviškų vaisių, nors ir tektų paaukoti gyvybę. Apie tą viltį, kuria esame išgelbėti, mums byloja Paskutinės vakarienės įvykiai. Matome Jėzų, kuris mirties akivaizdoje nebėga iš Alyvų kalno. Akis į akį susidurdamas su realia grėsme gyvybei, Jėzus pasilieka Jeruzalėje. Jis sėda prie stalo ir su savo mokiniais valgo vakarienę. Tai ištikimybės ženklas! Mirties pavojuje Jėzus lieka ištikimas savo Tėvui, savo mokiniams, savo žodžiams ir darbams. Pasitiki, kad Jo auka daugeliui suteiks tikrąją laisvę.

Sausio 12-osios vakarą ir 13-osios naktį, suvienyti vilties, mūsų tautos žmonės irgi buvo kartu. Nors ir nujausdami pavojų, jie pasiliko kartu, nebėgo. Priešingai, vis labiau vienijosi. Palikę namuose tėvus, vyrus ir žmonas, miegančius vaikus, daugelis bėgo į potencialios mirties zoną. Kodėl? Nes turėjo viltį, kad Dievas išklausys jų maldas, priims auką, jei jos reikės, ir suteiks trokštamą laisvę.

Apie tokią viltį Katekizmas primena: „Viltis yra saugus ir tvirtas sielos inkaras, prasiskverbiantis ten, kur už mus kaip pirmtakas įžengė Jėzus. Ji taip pat yra ginklas, saugantis mus išganymo kovoje. <…> Ji teikia mums džiaugsmą net išmėginimų metu (KBK 1820).“

Visų kovotojų už Tėvynės laisvę tikėjimas ir viltis davė vaisių. Jų ištikimybė davė tokių vaisių, kokių jie net neįsivaizdavo. O mes, šiandien šiais vaisiais naudodamiesi, turime jų atžvilgiu ir pareigų. Pirmiausia turime prisiminti ir pripažinti, kad ne vien savo jėgomis pasiekėme laisvę. Mūsų pančius sutraukė Dievas. Kaip psalmininkas sako: „Kuo gi aš Viešpačiui atsidėkosiu už visa gera, ką jis man padarė?“

Padėkos maldoje, šioje šv. Mišių aukoje, šaukiamės Viešpaties vardo ne tik tam, kad Viešpačiui padėkotume, bet ir tam, kad nepamirštume, kokių didžių dalykų Jis mums padarė. Todėl taip pat privalome atsiminti, kokia kaina buvo sumokėta už mūsų tautos laisvę, atsiminti Viešpaties veikimo dieną. Siela ir amžinasis gyvenimas mums suteiktas per Kristaus auką, o šiandienos tėvynės laisvė – per Jo malonę ir mūsų brolių bei seserų aukas.

Iš to kyla pareiga, dėkojant Viešpačiui už laisvą Lietuvą, sąmoningai siekti dorai gyventi, trokšti laisvės, kuri išvaduoja iš melo ir skatina gyventi tiesoje. Tai reiškia gyventi vienybėje su Viešpačiu. Kad būtume tikrai laisvi, turime nuolat atsiversti – nusisukti nuo melo ir atsigręžti į tiesą. Sausio 13-ąją į gatves išėję žmonės paliudijo, kad ištikimai ilgisi tikrosios laisvės ir tiesos. Tą dieną jie ir žodžiais, ir gyvenimu išpažino, kad nei melas, nei melu grįsta visuomenė nenugalės. Ryždamiesi taip gyventi, jie ėjo atsivertimo keliu, kuris priartina Dievo karalystę ir išreiškia tikėjimą Evangelija.

Kaip matyti iš visos Išganymo istorijos, žmogus linkęs nuklysti nuo tiesos kelio. Tačiau Dievo gailestingumas palieka galimybę nuolat atsiversti. Šiandienos minėjimas mus skatina to nepamiršti, pasinaudoti proga atsiversti ir sugrįžti į tiesos kelią, kuris yra mūsų laisvės garantas ir džiaugsmo šaltinis.

Brangieji, tą naktį netekome kai kurių savo tautos vaikų. Jie yra mūsų tautos kankiniai. Bažnyčia sako, kad krikščionių kankinių kraujas yra Bažnyčios sėkla. Panašiai ir žuvusiųjų kraujas yra mūsų laisvos tėvynės sėkla.

Prisimindami ir melsdamiesi už laisvės aukas, turime ugdyti tikrosios laisvės troškulį. Turime trokšti gyventi tiesoje, šauktis Viešpaties vardo.

Dieve, meldžiu, kad mūsų brolių ir seserų auka – jų ištikimybės dovana lietuvių tautai ir žemei – neštų gausių vaisių dar daugybę šimtmečių, kaip Tavo, Tėve, Sūnaus dovana neša gausių vaisių jau ne vieną tūkstantmetį. AMEN.

Vilniaus arkivyskupas metropolitas
Gintaras GRUŠAS

Kategorijos: Pamokslai

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt