200-125dumps 100-105dumps 210-260dumps 300-115dumps 200-105dumps 300-101dumps 200-310dumps 210-060dumps 200-355dumps 640-911dumps 300-075dumps 300-208dumps 300-070dumps 300-360dumps 642-998dumps QV_DEVELOPER_01dumps 400-101dumps 210-451dumps 700-501dumps 400-051dumps 117-201exam

2010 m. Valstybės dienai Vilniaus Arkikatedroje

2010 liepos 6

Brangūs tikintieji,

Ką tik girdėjome apaštalo žodžius: Jėzus ėjo per visus miestus ir kaimus, […] skelbdamas Karalystės Evangeliją ir gydydamas visokias negales (Mt 9, 35). Neseniai minėjome 1000­ąsias metines, kai Evangelijos žinia pirmą kartą pasiekė mūsų tautos pakraščius ir buvo palaistyta kankinystės krauju. Šiandien švenčiame Mindaugo krikštą, o drauge ir Valstybės dieną, nes su valdovo krikštu ir karūnavimu Lietuva įgijo valstybės statusą. Didžiuojamės savo krašto garbinga praeitimi, jo pripažinimu Popiežiaus ir pasaulio akivaizdoje. Šventasis Tėvas patikėjo karaliui Mindaugui perduoti Kristaus mokymą Lietuvos žmonėms.

Deja, tikėjimo šviesa nebuvo stipri ir netruko išblėsti. Prireikė dar gero šimtmečio, Vytauto ir Jogailos pastangų bei ryžto, kad Evangelijos sėkla vėl sudygtų šioje žemėje. Ne dalijamais baltais krikšto marškiniais, o asmeniniu krikščionių liudijimu, kartais – iki kankinystės, sustiprinta Geroji Naujiena rado kelią į mūsų protėvių širdis. Šį kelią lydėjo daugybė kovų, atkritimų, nuopuolių, persekiojimų ir tylaus, tačiau didvyriško Dievo meilės liudijimo, uždegdavusio žmonių širdis troškimu pažinti Tą, kuris sako: Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų (Lk 11, 49).

Kristaus Žinia yra geroji Dievo meilės Žinia. Ji nepadeda pelnyti garbės vainikų, susikrauti turtų, įgyti galios, bet atveria vartus į amžinąjį gyvenimą, pranokstantį visus šios žemės turtus ir galybes. Tikėti Evangelija, tai pasitikėti Dievo pažadu, kad žmogaus laimė neatsiejama nuo Kūrėjo ir Atpirkėjo gailestingumo. Būtent tokio tikėjimo dėka mūsų tėvai nepalūžo tremtyje, kalėjimuose ir lageriuose. Būtent toks tikėjimas padėjo krikščionims atsilaikyti prieš sovietinio ateizmo prievartą, išsaugoti ir tegu slapčia, bet perduoti Evangelijos žariją iš kartos į kartą. Su šia ugnimi krūtinėje lietuvių tauta pasitiko savo  laisvę.

Tačiau ar šiandien mes dar galime pasakyti, kad esame krikščioniška tauta? Ar Kristus, savo apaštaluose keliaujantis per mūsų miestus ir kaimus skelbdamas savo Karalystės Evangeliją ir gydydamas visokias negalias, yra pasitinkamas, atpažįstamas ir su džiaugsmu priimamas? Anuomet karaliui Mindaugui labiau rūpėjo karūna, o ne krikštas. Vėlesnis jo gyvenimas rodo, kad Geroji Naujiena nebuvo įleidusi šaknų į jo sielą. O kaip yra su mumis? Kas mums yra Kristaus Evangelija? Ką šiandien reiškia būti krikščionimi? Ar pakanka surengti puošnias Krikšto ir Santuokos apeigas, dalyvauti šv. Mišiose, kurias iškilmių organizatoriai įtraukia į renginių programą? Ar pakanka, kad mūsų vardas įrašomas į bažnyčios krikšto knygas?

Evangelija kviečia kiekvieną susitikti su gyvuoju Kristumi ir asmeniškai įsipareigoti gyventi pagal Jo Žodį, kuris, degdamas mūsų širdyse, apšviečia Jo dar nepažįstančius. Dievo tarnas popiežius Jonas Paulius II sakė: Skelbti Kristų – visų pirma reikia būti Jo liudytoju savo gyvenimu. Tai pats paprasčiausias ir kartu veiksmingiausias jūsų turimas evangelizacijos būdas, kai regimą Kristaus buvimą išreiškiame savo gyvenimu, vykdydami kasdienius įsipareigojimus ir kiekvieną sprendimą suderindami su Evangelija. Šiais laikais pasauliui labiausiai reikia liudytojų […] Kristaus mokinys niekada negali būti pasyvus ir abejingas įvykių stebėtojas. Priešingai, jis jaučiasi atsakingas už socialinės, politinės, ekonomines ir kultūrinės tikrovės perkeitimą.

Kristus mus subūrė į Bažnyčią, kuriai Dievas patikėjo saugoti Evangelijos Žinios tyrumą, perduoti ją neiškreiptą, nepritemptą prie žmonių kasdienių poreikių. Bažnyčia nėra paslaugų teikėja ir joje negalima užsisakyti ar išsirinkti tik to, kas atitinka mūsų skonį ir norus. Bažnyčia yra Kristaus atpirkimo vieta, kurioje nusidėjėlis, išpažinęs nuodėmės, per Viešpaties kryžių patiria Jo gailestingumą ir atleidimą. Bažnyčioje evangelinis Kristus tampa mūsų sužeistos širdies gydytojas, įveikiantis visas mūsų ligas bei negalias.

Tačiau Dievo gailestingumo nevalia tapatinti su pakantumu blogiui. Gailestingumas neatsie­jamas nuo teisingumo, kuris – ne mūsų nuosavybė. Tik Dievui atsiveria tiesos pilnatvė, o mes ją pažįstame tiek, kiek Jis mums leidžia per Apreiškimą ir kiekvieno žmogaus sąžinę. Istorija primena, kaip pasaulio valdovai norėjo pasinaudoti Bažnyčia savo tikslams. Ji yra aplaistyta krauju daugybės kankinių, kurie nepabūgo mirties, bet nesmilkė stabams. Šv. Tomas Moras, Anglijos valstybės kancleris, drauge su vyskupu Fišeriu karaliaus Henriko VIII buvo nužudyti už tai, kad nepritarė valdovo neteisėtai santuokai. Bažnyčia turi savo teisę ir pareigą, kuri ne visuomet paranki bei patogi, tačiau padeda jai išlikti laisvai ir nepriklausomai.

Taigi, gyventi Evangelija ir ją liudyti yra sunkus uždavinys, nes pasaulis yra nuolatinėje įtampoje tarp gėrio ir blogio. Pasak popiežiaus Pauliaus VI: Galima sakyti, kad pasaulį judina dvi priešingos jėgos: meilė ir neapykanta. Jos tarsi potvyniai ir atoslūgiai nepaliaujamai purto žmonijos vandenyną.[…] Evangelinis meilės Dievo apreiškimas perkeitė žmonijos dvasinę padėtį Dievo atžvilgiu. Nuo šiol ji turi sakyti „taip“ Dievui, kuris yra Meilė, ir kuris mūsų prašo meilės, mūsų stipriausios meilės, ir tuomet žmonija pakylėjama iki šiol pasaulio istorijoje dar neregėtos jėgos ir vilties, arba ji atmeta Meilės Dievą, ir tada ji sudrebinama iki pamatų: kyla visaapimančios neapykantos, visaapimančio žiaurumo pagunda, pasaulinių karų beprotybė.

Gėrio ir blogio kova vyksta kiekvieno širdyje. Tik ši kova nulemia, ar žmogus tampa taikos ir meilės nešėju, ar karo kurstytoju. Gėrio pergalė mūsų širdyse nėra tik asmeninis reikalas – nuo jos priklauso visų likimas. Šventasis Paulius primena Timotiejui, kad kovotų gerą kovą, išlaikytų tikėjimą ir gerą sąžinę. Jos atsižadėjus, kai kurių tikėjimo laivas sudužo (1 Tim 1, 18–19). Kiek daug karų vyksta mūsų šeimose, bendruomenėse, darbovietėse, visuomenėje. Gausu nesusikalbėjimo ir pykčio. Šiose kovose negali būti garbingos pergalės. Vatikano II Susirinkimas sako: Per visą žmonijos istoriją tęsiasi atkakli kova su tamsybių galybėmis; pradėta nuo pasaulio pradžios, ji truks, kaip sako Viešpats, iki paskutinės dienos. Įtrauktas į šią kovą žmogus turi nuolat grumtis, kad laikytųsi gėrio; savo vidinę vienybę jis gali pasiekti tik didelėmis pastangomis, Dievo malonės padedamas (GS 37).

Užuot kaltinę kitus ir kovoję su jais, mes turime paklausti savęs: ką aš turiu daryti, kad pasaulis būtų gražesnis ir geresnis? Ką turiu daryti, kad krikšto malonė mano gyvenime duotų gerų vaisių, o ne liktų, kaip šiandien girdėjome sakant pranašą Ozėją, tik stiebeliai be varpų, kad nebūtume tie, kurie sėja vėją ir pjaus audrą (plg.Oz 8,7). Šios dienos Evangelija mums atsako: Matydamas minias, Jėzus gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens. Tuomet jis tarė mokiniams: […] Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį (Mt 9, 36–38). Tai žodžiai kviečiantys kiekvieną krikščionį ne tik melstis, bet ir būti pjūties šeimininko darbininkais. Jėzus prašo visų mūsų įsileisti Jo Gerąją Žinią į savo širdis, kovoti su savo nuodėmėmis ir nešti Kristaus Evangeliją pasauliui. Savuoju gyvenimu turime liudyti amžinąsias vertybes, grįstas ne nauda ir garbe, bet tiesa. Turime stiprinti sutuoktinių meilę, perduoti ją mažutėliams, kad jie augtų meilės dvasioje, padėti seneliams, ligoniams, vargšams. Padėti vieni kitiems, o ne niautis tarpusavyje.

Bažnyčiai Evangelijos dovana patikėta ne kaip istorinė atgyvena, o kaip gyvas susitikimas su prisikėlusiuoju Kristumi, idant ne tik lūpomis išpažintume tikėjimą, bet ir juo gyventume. Šventasis Tėvas Benediktas, tęsdamas savo pirmtako Dievo tarno Jono Pauliaus II raginimą, kviečia šių dienų Bažnyčią atnaujinti evangelizaciją senajame Europos žemyne. Esame kviečiami priimti Kristaus Žinią kaip gyvą ir veiksmingą, mokančią nepaklysti, nepasiduoti šėtono gundymams, nepalūžti sunkumuose. Gyvu tikėjimu, viltimi ir meile turime liudyti, kad Kristus ir šiandien žengia mūsų tautos keliais ieškodamas suvargusių savo vaikų, maitina juos Gyvybės Duona, kurioje Jis panoro likti tarp mūsų. Nebijokime atverti sielų Kristui, priimti Jį gyvą, Prisikėlusį. Nesitenkinkime tik istorija bei gražiomis tradicijomis.

Primindamas Lietuvos vyskupų laišką, parašytą padėkos už laisvę metams, dar kartą raginu: Atverkite širdis vilčiai ir meilei, nes nusivylimo, skaudaus neteisingumo jausmo sukeltas pyktis, priešiškumas savo Nepriklausomai valstybei yra blogis. Turime jį kaip galėdami tvardyti, nes jis neleidžia pasinaudoti laisve, užauginti ir skinti laisvės vaisius. Melskime, kad Dievo padedami išsaugotume tikėjimo malonę, stengtumės geriau pažinti Kristaus Evangeliją ir būti uoliais jos liudytojais. Melskimės už savo Valstybę ir jos vadovus, kad jie Kristaus pavyzdžiu nesavanaudiškai tarnautų savo tautai.

Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas

Kategorijos: Pamokslai

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt