Brangūs Tikintieji,
Sveikinu visus, susirinkusius pas Dievo Motiną Mariją pasveikinti jos gimimo šventėje. Ypatingai noriu pasveikinti susirinkusias šeimas, nes šiandien jums skirta maldos ir palaiminimo diena. Gražu matyti šeimas su vaikučiais, kurie teikia vilties mūsų Tėvynės ir Bažnyčios ateičiai. Šiandien daug kalbama apie „šeimos Bažnyčią“, nes būtent šeimoje perduodamos pamatinės vertybės, įdiegiama meilė ir atsakomybė, be kurios jaunas žmogus niekada nebus laimingas.
Šios dienos Evangelijoje girdėjome vieną Šventosios Šeimos gyvenimo epizodą. Marija su Juozapu pameta savo vaikelį ir su dideliu rūpesčiu jo ieško. Jie nepalieka Jėzaus, negrįžta į namus be jo, nes supranta savo atsakomybę dėl vaiko. Tačiau tai turbūt daug daugiau, negu atsakomybė. Visus juos sieja didelė meilė, kuri yra tas glaudus ryšys, skirtingus žmones sutelkiantis bendram gyvenimui. Juozapo ir Marijos meilė reiškiasi rūpesčiu ir globa, o Jėzaus meilė – klusnumu.
Kalbėdamas apie šių dienų šeimą, prisimenu kitą Šventojo Rašto vietą, kuri pasakoja apie žmogų, pakelės plėšikų sumuštą, apiplėštą ir paliktą leisgyvį gulintį ant kelio. Pro jį praėjo garbingi žmonės, tačiau nė vienas nenorėjo padėti kenčiančiam. Tik gailestingasis Samarietis, sujaudintas vargšo kančios, pasilenkė prie jo ir juo pasirūpino.
Modernioji kultūra užpuolė ir apiplėšė šeimą. Televizijos kanalais ji braunasi į mūsų šeimų namus piršdama iškrypusio gyvenimo modelius: siūlomas laikinas pasikeitimas partneriais (jau neliko žodžių vyras ir žmona, vartojamas bendras įvardijimas, kuris tinka ir komercijoje – partneriai), siūlomas neva laisvas, prabangus gyvenimas, grįstas vien pinigais ir malonumais be jokios atsakomybės ir ištikimybės.
Šiandien šeima tapo „išrengta ir sumušta“, nes visų pirma iš jos bandoma atimti tikėjimą. Būtent tikėjimas moko, kad vyras ir moteris vedybų dėka yra jau nebe du, o vienas kūnas (plg. Mt 19, 6). Tai žodžiai, kurie pasako, kas yra šeima. Tai paties Dievo meilės planas įrašytas į vyro ir moters širdį. Meilė, kuri žmogų padaro Kūrėjo bendradarbiu tęsiant žmonijos giminę ir ugdant naują žmogų. Meilė, kuri sugeba pasiaukoti, atsiduoti, kad suteiktų erdvės ir galimybės gyventi kitam. Meilė, kuri dovanodama save, gimdo naują gyvenimą. Tikėjimas visais laikais buvo šeimos vienybės ir ištikimybės pagrindas. Dviejų žmonių skirtingumas susivienydavo tikėjime, jų asmeniniame ir bendruomeniniame ryšyje su Dievu. Be tikėjimo šeima lieka tik žmogiška institucija, kuri netenka labai svarbaus savo egzistencijos pagrindo.
Kai iš šeimos atimama religinė dimensija, išplėšiamos ir su Dievo planu susijusios vertybės: gyvybės perdavimas, ištikimybė, vienybė. Brangiausia Dievo dovana tampa ne dviejų žmonių meilės vaisiumi, bet nepageidautinu embrionu, laisvės suvaržymu, kurį daugybė institucijų yra pasirengę tuojau pat nužudyti ir iš to susikrauti turtus. Abortas, kuris yra tikra žmogžudystė, net pakeitė vardą – dabar ji vadinama moters teise į savo kūną. Nepajėgiantis apsiginti kūdikėlis išmetamas ir sunaikinamas kaip koks ant skruosto iškilęs spuogas. Pasak šviesios atminties popiežiaus Jono Pauliaus II, Bažnyčia nuo pat I amžiaus tvirtino, kad kiekvienas dirbtinis nėštumo nutraukimas doriniu požiūriu yra smerktinas. Tas mokymas nepakito ir lieka nepakitęs.
Iš šeimos išplėšiama ir asmenų bendrystė. Šeima turėtų būti pirmoji bendruomenė, kur vaikas mokomas pagarbos ir meilės, pažinti gėrį ir blogį, teisingai rinktis gėrį, kur ugdomas bendrojo gėrio supratimas ir apsisprendimas jo siekti. Deja, šiandien šeimą užgriuvęs postmodernistinis pasaulėvaizdis naikina bendrystės idėją. Susvetimėjimas gyvenimą po vienu stogu paverčia pragaru. Vis labiau plinta nesantuokinis gyvenimas. Vienišos moterys keičia partnerius ir augina vaikus, nepažįstančius savo tikrojo tėvo. Sudaromos keistos santuokos sutartys, primenančios būsto ar automobilio panaudos susitarimus. Vis daugiau kalbama apie vadinamąsias homoseksualų santuokas. Kaip gali tokioje neva šeimoje išaugęs vaikas atrasti, ugdytis savąjį tapatumą? Jau kūdikystėje jame įrėžiamas ydingas supratimas, kuris vėliau suformuoja ydingas jo gyvenimo nuostatas. Individo teisės taip iškeltos, jog paneigiama galimybė gyventi drauge, ko nors atsižadėti kito asmens gėrio labui.
Moralinių orientyrų netekusioje šeimoje įsivyrauja pragmatizmas. Juo vadovaudamiesi tėvai pirmiausiai rūpinasi vaiko sėkminga karjera, o ne dora. Sąžinės balsą nustelbia brukami „sėkmingo žmogaus“ įvaizdžiai, jaunimas raginamas nesikankinti dėl kaltės ir nevaržomai bet kokiomis priemonėmis siekti trokštamų gyvenimo vaisių.
Visus mus sukrėtė neseniai matyti Naujojo Orleano katastrofos vaizdai. Baisi gamtos nelaimė nusinešė tūkstančius žmonių gyvybių. Tačiau labiausiai stulbina ir šiurpina gyvųjų elgesys. Vieni su pasiaukojimu gelbėjo nelaimės ištiktus žmones, o kiti, užuot jiems padėję, žudė, prievartavo ir vogė. Ar ši nelaimė neatskleidžia gilesnių žmonijos negalios šaknų? Ar neparodo, kaip siekdami sau naudos vartotojiškos visuomenės ugdytiniai nevengia pasilipti ant kito žmogaus galvos, jį paminti ir nustumti, kad tik patys daugiau įgytų ir turėtų? Ar tai nėra padarinys auklėjimo, tiksliau sakant, neauklėjimo, kai vaikai ir jaunuoliai buvo mokomi kaip daugiau turėti, o ne kaip labiau mylėti?
Su skaudama širdimi turėtume šiandien savęs paklausti: ar šių dienų šeima dar pusgyvė, ar jau mirusi? Ar atsiras gerasis samarietis, kuris pasilenks prie merdinčios šeimos ir padės jai išsivaduoti iš agresyvios mirties ir pelno kultūros industrijos?
Džiaugiuosi girdėdamas pavienių žmonių ar nedidelių grupių pastangas ginti šeimą, grąžinti jos vertę ir grožį. Tai tikrai nepaprastai drąsūs, pagarbos verti žingsniai, nes tie, kurie stoja prieš vartotojišką kultūrą, rizikuoja patys būti užpulti. Svarbu, kad mes visi suprastume savo atsakomybę prieš šeimą ir būtume tie gerieji samariečiai, kurie ne tik gaili, bet ir padeda.
Kristus pavedė šeimą saugoti Bažnyčiai. Ji, nepaisydama visos kritikos, pajuokų ir užsipuolimų, kovoja už šeimą. Bažnyčia šeimos instituciją gaivina Dievo Žodžiu ir Sakramentais. Jaunavedžių kursai šeimų centruose teikia dvasinę pagalbą visiems, kurie ketina kurti krikščionišką šeimą. Susikūrusios krikščioniškų šeimų bendruomenės padeda sutuoktiniams atrasti tikėjimu grįstą šeimyninį gyvenimą. Bažnyčia moko jaunimą suprasti Dievo kūrimo planą. Vatikano II Susirinkimo dokumentuose rašoma, kad Pirmasis krikščioniškos šeimos šventumo šaltinis yra krikštas, o ryškiausiai šis šventumas pasireiškia Eucharistijoje, su kuria krikščioniškoji santuoka iš esmės yra susijusi. Susitaikinimo ir Eucharistijos sakramentai – šeimos sveikumo ir gyvybingumo šaltiniai. Evangelizuota šeima pati tampa evangelizuojanti, sugebanti pagelbėti kitiems, liudyti tikrąjį santuokos džiaugsmą bei grožį.
Grįžkime prie skaitinio. Marija ir Juozapas surado savo vaikelį, ir visa šeima patraukė į namus. Dievo malonės paliesta samariečio širdis išgelbėjo pakelės plėšikų užpultą žmogų. Ar mes visi surasime jėgų ieškoti šeimų vienybės, darnos ir ištikimybės pamato – Dievo malonės ir Jo artumo? Mūsų piligriminė kelionė į Šiluvą – pirmasis žingsnis šiame kelyje. Maldaukime Gailestingąją Dievo Motiną Mariją pagalbos ir globos. Tebus ji mūsų visų bendrakeleivė ir gynėja šiame nelengvame, bet tokiame būtiname ir kilniame kelyje. Sugrąžinkime šeimai jos tikrąją vertę. Įskiepykite savo vaikams meilę ir atsakomybę ne tik už save, bet ir už tą, kuris yra greta. Mūsų visų rūpestis tebus ryžtingas paskatinimas gelbėti šeimos instituciją, ginti ir puoselėti gyvybės kultūrą.
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas