Kartą girdėjau pasakojant tokią istoriją:
Vaikas prašė motinos nupirkti jam naują dviratį. Motina abejojo ir bandė vaiką atkalbėti, tačiau jis vis kartojo: „Mama, aš noriu naujo dviračio“. Neapsikentusi motina jam tarė: „Aš nesu tikra, kad tu vertas to dviračio. Eik ir pasiklausk Jėzaus, ką Jis apie tai mano“. Vaikas nuėjo į savo kambarį ir išsitraukęs lapą popieriaus, ėmėsi rašyti Jėzui laišką: „Mielas Jėzau, man labai reikia naujo dviračio. Aš visada buvau geras…“. Staiga vaikas sustojo, pasikrapštė pakaušį, nubraukė paskutinį sakinį ir parašė: „Aš dažniausiai būdavau geras…“. Ir vėl susimąstė… Pagaliau jis pašoko nuo kėdės, nubėgo į tėvų kambarį, pačiupo nuo stalo Dievo Motinos statulėlę, parsinešė ją į savo kambarį, įkišo į spintą ir užrakino. Tuomet atsisėdęs prie stalo, tęsė laišką taip: „Jėzau, jeigu Tu dar kartą nori išvysti savo Motiną, padaryk taip, kad man nupirktų dviratį“…
Šio mažo vaiko naivi gudrybė atskleidžia mums didžią tiesą, – Jėzus negali būti abejingas savo Motinos užtarimui. Šiandien man džiaugiasi širdis, matant minias žmonių suplaukusias pas Dievo Motiną. Esu tikras, kad kiekvieno jūsų širdyje yra slaptas noras, didelis prašymas, žinoma, ne toks kaip to vaikelio, kuriam tik dviratukas rūpėjo. Mūsų širdys kupinos didelių rūpesčių: motinos jaudinasi dėl vaikų ir namų, vyrai suka galvą, kaip nuimti derlių, kaip aprūpinti savo šeimą, mokytojai svarsto, kaip rasti kelią į vaikų širdis, jaunimas svajoja apie mokslą ir darbą…. Ir todėl mūsų akys krypsta į Dievo Motinos veidą. Mes irgi, kaip tas vaikelis, gerai suprantame, kad ne visada buvome ištikimi Dievui, kad ne viena kaltė ir nuodėmė slegia mūsų sąžinę, todėl ieškome tarpininkės, užtarėjos. Kodėl kreipiamės į Mariją?
Dievas išsirinko ją savo Sūnaus Motina. Apdovanota visomis malonėmis, išpuošta dorybėmis, ji išlaikė mylinčią, jautrią, žmogišką širdį. Ji ne tik supranta mūsų rūpesčius, bet ir trokšta padėti. Tik prisiminkime, juk būtent Marija tiesiog privertė Jėzų viešai parodyti savo dievišką galią. Kanos vestuvių metu ji suprato jaunavedžių keblią padėtį, kai jiems pristigo vyno, ir tiesiog priprašė Sūnų padaryti stebuklą.
Ne tik žemiškos kelionės metu Marijos širdis buvo jautri žmonių prašymams. Daugybė Marijos garbei pašvęstų vietų mums byloja apie jos neišsenkantį gerumą, meilę, užuojautą ir jautrumą. Tūkstančiai piligrimų visame pasaulyje keliauja prie jos kojų nešini savo vargais, sielvartais, svajonėmis ir prašymais. Turbūt jums ne kartą kilo klausimas, kodėl ne visus mūsų prašymus Dievas išklauso? O kaip ir ko gi mes prašome?
Marija, nors Nekaltai Pradėtoji ir tobuliausias Dievo kūrinys žemėje, buvo be galo nuolanki. Ji puikiai suprato, kad visos malonės, kurias gavo, yra iš Dievo. Šios dienos Evangelijoje girdėjome Marijos žodžius: „Mano siela šlovina Viešpatį (…), nes jis pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Visagalis, ir šventas yra Jo vardas!“
Marijos valia tobulai dera su Dievo valia. Ji trokšta to, ko trokšta Dievas. Marija taip pasitiki Dievu, jog yra pasiryžusi priimti visa, ką tik Jis duos, net ir sunkumus bei skausmą, nes žino, kad galutinis tikslas – meilė ir gėris.
Tai be galo svarbi pamoka kiekvienam iš mūsų. Pažvelkime į savo maldas. Ko mes prašome Dievo? Ar dažnai išdrįstame pasakyti: „Dieve, teįvyksta tavo valia mano gyvenime“? O juk būtent tai mums turi labiausiai rūpėti, nes žmogus tik tuomet bus tikrai laimingas, kai jis atliks jam Dievo patikėtą misiją žemėje. Marija buvo Dievo Sūnaus Motina ir šią misiją atliko iki galo.
„Jūs nežinote ko prašote“, – perspėja mus Kristus Evangelijoje. Kaip dažnai mes užsispyrę prašome dalykų, kurie yra ne tik nereikalingi, bet net ir žalingi. Turtai, sveikata, karjera, – visa tai geri dalykai, tačiau jie negali tapti mūsų gyvenimo tikslu, pripildyti mūsų širdies. Mūsų širdis sutverta didesniems siekiams. Dievas tai gerai žino, nes Jis mus sukūrė įkvėpdamas savo dvasią. Ir niekas negalės numalšinti žmogaus ilgesio aukštesniems, amžiniems dalykams, tik vienas Dievas.
Palikime savo širdies rūpesčius, nerimą, baimę prie Dievo Motinos kojų. Išdrįskime Jos šiandien paprašyti vienintelio dalyko: „Marija, padėk mums būti ištikimiems Tavo Sūnui, išmokyk mus visiškai pasitikėti Jėzumi, kuris vienas žino, kas yra gera mūsų gyvenime, padėk mums būti geriems, padėk mums mylėti“.
Šios dienos Evangelijoje Marija skuba pagelbėti savo giminaitei. Tuo ji sako kiekvienam mūsų: „jeigu tu padėtum savo artimui, savo kaimynui, savo giminaičiui, o gal ir visai nepažįstamam žmogui, jeigu tu suteiktum jam nors truputį vilties, džiaugsmo ir meilės, kiek daug gėrio šiandien pasklistų tarp mūsų, kiek daug džiaugsmo ir laimės atsirastų mūsų tautoje“. Nelaukime stebuklų iš dangaus. Dievas šiandien nori daryti stebuklus žemėje per jus, kaip anuomet jis juos darė per savo Motiną Mariją. Išdrįskime drauge su ja ištarti: „Taip“. Tai yra tikėjimo paslaptis. Tai yra laimės raktas, kuris įduotas į mūsų rankas. Ar panaudosite jį, kad pasaulyje būtų daugiau gėrio ir laimės?
Jūsų pamaldumas Marijai teikia vilties, kad Lietuva išbris iš savo vargų, kad Viešpats neleis pražūti tautai, kuri nuo amžių gerbė ir mylėjo Jo Motiną. Tai mūsų tautos stiprybė ir viltis. Neleiskime šiai vilčiai prigesti, stiprinkime savo tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu, melskime Jo Motiną Mariją taikos, vienybės ir santarvės mūsų žmonėms. Puikiai matome, kad žmogus nepajėgia vienas pats atlikti savo misijos žemėje. Tik mūsų tikėjimas ir pasitikėjimas, mūsų nuoširdi malda nulems, ar mes drauge su Marija giedosime džiaugsmo giesmę: „Didžių dalykų padarė man Visagalis“.
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas