Mintys sekmadieniui (liepos 29 d.) pagal popiežiaus Pranciškaus kalbas
XVII Eilinis Sekmadienis, B eilinis laikas E2
Jn 6, 1–15
Duonos padauginimo stebuklas, žinoma, nėra tik istorinis faktas, kurį mini Evangelija. Tai, ką aprašo šios dienos Evangelijos ištrauka, vyksta kasdien iki šių dienų. Kristus visada yra tarp mūsų, mus moko ir lydi savo globa. Duonos padauginimo stebuklas vyksta kiekvieną dieną: Kristus daugina savo žodžio duoną sieloms stiprinti, Jis stebuklingai daugina ir kitą duoną – Eucharistiją. Būtent Eucharistijos šviesoje turėtume bandyti perskaityti šiandien aprašomą įvykį.
Popiežius Pranciškus, komentuodamas šią Evangelijos ištrauką, pabrėžė, kad Jėzus yra ne vien gydytojas, bet ir mokytojas. Jis atsisėda ant kalno, ant natūralios, dangiškojo Tėvo sukurtos pakylos, kaip būdinga mokytojams. Šioje situacijoje, pasak popiežiaus Pranciškaus, Jėzus išbando savo mokinius. Kaip pamaitinti visus tuos žmones? Pilypas, vienas iš Dvylikos, greitai viską apskaičiuoja: suorganizavus rinkliavą, būtų galima surinkti apie du šimtus denarų, bet jų tikrai nepakaks, kad kiekvienas gautų bent po gabalėlį duonos. Apaštalai svarsto ekonomiškai, o Jėzus tuo metu pirkimo logiką pakeičia kita – davimo, dovanojimo logika. Ir štai Andriejus, kitas apaštalas, pristato berniuką, kuris atiduoda tai, ką turi, – penkis duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Savaime suprantama Andriejaus reakcija: „Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!“ Tačiau popiežius Pranciškus sako, kad Jėzus būtent to ir laukė.
Jėzui pakanka tų kelių kepaliukų duonos ir žuvies tam, kad galėtų pamaitinti visus alkstančius. Šiuo duonos dalijimo veiksmu Jėzus apreiškia Paskutinės Vakarienės slėpinį ir suteikia duonai gilesnę bei svarbesnę reikšmę: Dievo duona yra pats Jėzus. Priimdami Komuniją susitinkame su Jėzumi, kuris yra iš tiesų gyvas ir prisikėlęs, gauname Jo gyvenimą ir tampame dangiškojo Tėvo vaikais ir broliais tarpusavyje. Priimti Eucharistiją taip pat reiškia priimti Jėzaus logiką – nesavanaudiškumo, pasiaukojimo ir dalijimosi logiką. Kad ir kokie būtume vargšai, kiekvienas iš mūsų gali ką nors duoti. Priimti Šventąją Komuniją taip pat reiškia gauti iš Jėzaus malonę, kuri mus padaro galinčius dalytis su kitais tuo, kas esame ir ką turime.
Duonos padauginimo stebuklas padaro įspūdį miniai, bet tikroji Jėzaus malonė, Jo dovana nėra tik fizinio alkio numalšinimas. Jėzus numalšina gilesnį gyvenimo prasmės alkį, Dievo alkį. O ką mes galėtume padaryti matydami kančią, vienatvę, skurdą, įvairius žmonių sunkumus? Nuolatiniai skundai nieko neišsprendžia. Bet mes galime pasielgti kaip tas berniukas iš Evangelijos: paaukoti, atiduoti tą truputį, kurį turime. Kas iš mūsų neturi savų „penkių kepaliukų duonos ir dviejų žuvų“? Visi turime. Kiekvienas iš mūsų turime vienokio ar kitokio pavidalo „penkis duonos gabaliukus ir dvi žuvis“: laiko, sugebėjimų, žinių… Jeigu esame pasiruošę sudėti tuos „penkis kepaliukus duonos ir dvi žuvis“ į Viešpaties rankas, jų pakaks tam, kad pasaulyje būtų šiek tiek daugiau meilės, taikos, teisingumo ir ypač džiaugsmo. Juk kaip būtinas šiandienos pasauliui džiaugsmas! Dievas gali padauginti tą truputį, tuos mažus mūsų solidarumo gestus, taip padarydamas mus savo bendradarbiais.
Melskimės, kad niekam nepritrūktų dangiškosios Duonos, kuri suteikia amžinąjį gyvenimą, ir kad niekam nepritrūktų to, kas būtina oriam gyvenimui. Melskimės, kad augtų ir stiprėtų dalijimosi ir meilės logika.