200-125dumps 100-105dumps 210-260dumps 300-115dumps 200-105dumps 300-101dumps 200-310dumps 210-060dumps 200-355dumps 640-911dumps 300-075dumps 300-208dumps 300-070dumps 300-360dumps 642-998dumps QV_DEVELOPER_01dumps 400-101dumps 210-451dumps 700-501dumps 400-051dumps 117-201exam

Kryžiaus kelias į Trijų Kryžių kalną

2017 balandžio 15

Didįjį penktadienį, 15 val., Vilniaus arkikatedroje po Gailestingumo vainikėlio maldos prasidėjo Kryžiaus kelio procesija į Trijų kryžių kalną. Jai vadovavo Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, tikinčiuosius taip pat lydėjo vyskupas augziliaras Arūnas Poniškaitis, Vilniaus arkikatedros kunigai. Kryžiaus kelyje taip pat dalyvavo Evangelikų liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis. Giedojo Liaudies giesmių choras.

Kryžiaus kelio apmąstymai šiemet rėmėsi ne tik Šventojo Rašto ištraukomis, bet ir garbingojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenimo įvykiais, jo kentėjimais, iškiliais asmenybės bruožais, tikėjimo tvirtumo pavyzdžiais.

I stotis VIEŠPATS JĖZUS KRISTUS NUTEISIAMAS MIRTI

„Bažnyčios kelyje pildosi Jėzaus pažadas, jog Jo sekėjai bus tąsomi po teismus ir jiems reikės liudyti. Teismų ir daugybės varginančių naktinių tardymų neišvengė ir arkivyskupas Teofilius Matulionis. Jo garbinga laikysena teismuose liudija, jog jis žinojo, kad tiesa yra Kristus ir tos tiesos jokie žmonių teismai negali paneigti“, –  procesijai pasiekus pirmąją stotį, skaitė bendruomenės „Aš esu“ atstovai.

II stotis VIEŠPATS JĖZUS PAIMA NEŠTI KRYŽIŲ

„Kryžiaus naštą apkabinęs Jėzaus tarnas arkivyskupas Teofilius Matulionis mums tampa pavyzdžiu, kaip reikia nebijoti priimti išbandymų, sunkumų kryžių. 1944 metais karo frontui priartėjus prie Lietuvos, vyskupas Teofilius duoda nurodymus Kaišiadorių vyskupijos kunigams, prašydamas juos likti su savo žmonėmis. Tų pačių metų liepos mėnesį bombarduojant Kaišiadorių miestą, vyskupas niekur nesitraukė nuo savo katedros, o frontui visiškai priartėjus prie Kaišiadorių, buvo stengiamasi bombomis apmėtyti vyskupo rūmus, tačiau ganytojas su artimiausiais pagalbininkais nakčia įsikūręs rūsyje, aidint sprogimams bei dūžtant langų stiklams, kalbėjo rožančiaus maldą“, – skaitė „Lobių dirbtuvių“ atstovai.

III stotis VIEŠPATS JĖZUS PARPUOLA PO KRYŽIUMI PIRMĄ KARTĄ

Seserų asumpcionisčių skaitytame šios stoties apmąstyme pastebėta, kad esama neįtikėtinos paralelės tarp Kristaus kančios ir arkivyskupo Teofiliaus gyvenimo faktų: eidamas sunkų kančios kelią link nukryžiavimo, Jėzus parklupo tris kartus, garbingasis arkivyskupas Teofilius įvairiuose sovietų kalėjimuose buvo kalinamas taip pat tris kartus.

„Nepatogusis dvasininkas pirmąjį kartą į kalėjimą pateko 1923 metais kovo mėnesį drauge su kitais Peterburgo kunigais bei vyskupu. Išbuvęs Maskvos kalėjimuose dvejus metus ir penkiolika dienų, atgavęs laisvę, sugrįžo į savo pastoracinio darbo vietą – Peterburgo Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią darbininkų kvartale. Kunigas Teofilius galėjo laisvai išvykti iš krikščionis persekiojančios Rusijos, tačiau to nedarė – liko su savo parapijiečiais“, – skaitė sesės asumpcionistės. Kryžių ir žvakes nešti iki kitos stoties vienuolėms padėjo Versmės gimnazijos moksleiviai.

IV stotis VIEŠPATS JĖZUS SUSITINKA SAVO MOTINĄ

Besimeldžiančių už vaikus motinų organizacijos „Motinos maldoje“ atstovės skaitė tokį apmąstymą: „Arkivyskupui Teofiliui teko kalėti su nusikaltėliais, klausytis bjauriausių keiksmažodžių ir pažeminimų, tačiau ir pačioje tamsiausioje kameroje būdamas jis atrasdavo šviesų meilės žvilgsnį, ateinantį į jo sielą šaukiantis Marijos vardo. Nors niekada kalėjimuose nebuvo duonos per daug, Ganytojas iš duonos lipdė rožančių, tikėdamas Išganytojo žodžiais, jog žmogus gyvas ne vien duona.“

V stotis SIMONAS KIRĖNIETIS PADEDA VIEŠPAČIUI JĖZUI NEŠTI KRYŽIŲ

Gailestingojo Jėzaus seserys, primindamos Šventojo Rašto eilutę „nešiokite vieni kitų naštas ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą“ (Gal 6,2), Kryžiaus kelio dalyviams skaitė tokį apmąstymą: „Negalėjo arkivyskupas padėti kitiems savo fizine jėga, nes buvo lagerių išsekintas ir silpnos sveikatos, negalėjo padėti ir medžiaginėmis gėrybėmis, nes gyvenime neturėjo pastovios gyvenamosios vietos. Meilės darbai, kuriuos jis darė buvo paprasti: išmintingi pamokymai, vaišingumas, padrąsinimas išbandymų valandomis, rūpesčio kupini laiškai artimiesiems, kova su girtavimu. Lageryje gavęs maisto siuntinių arkivyskupas dalindavosi su kitais likimo broliais, o tuos, kam sunku buvo pakelti nelaisvės ir kankinimų naštą, – guosdavo ir stiprindavo žodžiais bei malda. Ne vienas buvęs kalinys liudijo, kad jam stiprybės lageryje teikė tvirta Teofiliaus Matulionio laikysena išbandymuose bei padrąsinantys žodžiai.“

VI stotis VERONIKA NUŠLUOSTO VIEŠPAČIUI JĖZUI VEIDĄ

„Nuvalydama dulkėmis, krauju ir prakaitu apneštą Išganytojo veidą, ji atidengia Dievo meilės ikoną. Kartą Teofiliaus Matulionio geras žodis atidengė jautrią izoliatoriaus tardytojo širdį. Arkivyskupas pasakojo: „Patekau vienam iš griežčiausių tardytojų. Tardoma buvo naktimis ir ilgai. Tardytojas – gan griežtas, bet aš neturėjau ko slėpti nei jam ką naudingo pasakyti. Taip prabėgo daug naktų. Vieną kartą užsiminiau, kad dėl manęs jie turi tiek vargti… Matyt, tas pasakymas buvo toks paprastas ir kartu nuoširdus, kad pataikė į to žmogaus kietą širdį. Kitą naktį jis išsiėmė iš portfelio sumuštinį ir man duodamas pasakė: – Užkąsk! Juk dažnai esi alkanas! Tas tardytojo gestas sugraudino mane iki ašarų ir yra vienas jautriausių mano išgyvenimų… Visi moka jausti, tik reikia paliesti atitinkamą stygą…“, – tokią ištrauką iš Prel. S. Kiškio knygos  „Arkivyskupas Teofilius Matulionis“  skaitė atstovai iš organizacijos „Comunione e Liberazione“.

VII stotis VIEŠPATS JĖZUS KRISTUS PARPUOLA PO KRYŽIUMI ANTRĄ KARTĄ

Perskaityti šios stoties apmąstymą apie arkivyskupo Teofiliaus antrąjį įkalinimą buvo patikėta vargdienėms seserims, įsteigusioms Šv. Kryžiaus namus: „Iš baudžiamojo izoliatoriaus prie Ladogos ežero garbingasis Teofilius rašė: „Niekados tų dienų nepamiršiu. Su kalinio uniforma, vyžotom kojom, per pečius persimetę virvę vilkdavome rogėmis malkas. /…/ Kai kada per šakas ir akmenis iš miško į kelią šimtą ir daugiau metrų ant savo pečių išnešdavom po dvylika kubinių metrų malkų. Dirbdavome nuo 6-7 val. ryto iki vakaro. Jei padarysi, kiek užduota, vakare gausi duonos, o jei neįstengsi – liksi visiškai alkanas… Nešami medžiai nutrindavo nugarą, pečius… /…/ Nuo to pasidariau invalidas“. Kai 1933 m. Lietuvos vyriausybė susitarė su sovietais dėl kalinių paleidimo mainais į komunistus įkalintus Lietuvoje, vyskupas Teofilius nesiveržė grįžti į Lietuvą, nors ir buvo išsiilgęs Tėvynės, visa širdimi jis troško pasilikti Rusijoje ir tęsti apaštalavimą tarp Rusijos katalikų“.

VIII stotis VIEŠPATS JĖZUS RAMINA VERKIANČIAS JERUZALĖS MOTERIS

Kanos šeimų bendruomenės atstovai skaitė tokį apmąstymą: „Daug kančios ir pažeminimų iškentėjęs arkivyskupas Teofilius Matulionis nemėgo verkšlenimų, skundų apie savo sunkią dalį. Kai grįžęs iš Solovkų lagerio vyskupas pusantrų metų viešėjo Jungtinėse Amerikos Valstijose, žmonės apstulbę klausydavosi jo pasakojimų apie patirtas kančias, tačiau juos labiausiai stebino ne patirtų žiaurumų išgyvenimas, bet pasakotojo širdies ramybė ir meilė persekiotojams.“

IX stotis VIEŠPATS JĖZUS PARPUOLA PO KRYŽIUMI TREČIĄJĮ KARTĄ

Apmąstymą apie trečiąjį arkivyskupo Teofiliaus įkalinimą skaitė policijos atstovai: „Trečią kartą arkivyskupas Teofilius buvo įkalintas 1947 m. Būdamas 74 metų amžiaus jis pateko į griežtumu pagarsėjusį Vladimiro kalėjimą, iš kurio daugelis gyvi negrįždavo. Šiame kalėjime arkivyskupas taip nusilpo, kad net nepajėgė vienas paeiti. Jis rašė: „Nuo [1953 m.] lapkričio mėnesio atsiguliau į ligoninę, kur pilna to žodžio prasme išgulėjau patale iki 1954 m. gegužės mėnesio: išsiderino širdis, ištino visas kūnas, kankino nemiga, netekau apetito: žodžiu, jaučiausi labai blogai; gydytojai ir aš praradome viltį, kad pasveiksiu.“

X stotis VIEŠPAČIUI JĖZUI NUPLĖŠIA DRABUŽIUS

Šį apmąstymą buvo pakviesti perskaityti broliai liuteronai: „Drabužiai – svarbi mūsų gyvenimo dalis. Drabužiais išreiškiame savo nuotaikas, parodome, kuo esame visuomenėje. Arkivyskupui Teofiliui Matulioniui gyvenime, dažnai ne savo noru teko vilktis labai skirtingus drabužius: gimnazisto uniformą, kunigo, vyskupo sutanas, lagerininko šimtasiūles. Kokiais drabužiais bevilkėdavo, jis išlikdavo žmogumi, nes ir po vyskupo purpuru, ir po kalinio uniforma buvo apsivilkęs Kristumi.“

XI stotis VIEŠPATĮ JĖZŲ KALA PRIE KRYŽIAUS

Kolumbo riterių perskaitytame apmąstyme prisiminti šiomis dienomis Rytų šalyse persekiojami krikščionys bei arkivyskupo Teofiliaus Matulionio pasiaukojantis gyvenimas: „Savo gyvenimą kaip auką įprasminti jam padėjo šventųjų Mišių aukos šventimas. Solovkų lageryje Teofiliaus Matulionio rūpesčiu buvo aukojamos šv. Mišios. Jos buvo atnašaujamos palėpėje nuo 1 val. iki 5 val. ryto. Vienas iš kunigų budėjo žemai, kad galėtų perspėti celebruojantį, jei užeitų patikrinti sargybiniai.“

XII stotis VIEŠPATS JĖZUS KRISTUS NUKRYŽIUOTAS MIRŠTA

„1957 m. Kalėdų nakty, Birštono klebonijoje, slaptai pašventinęs vyskupu Vincentą Sladkevičių, būsimąjį kardinolą, arkivyskupas užsitraukė didelę valdžios nemalonę. 1958 m. spalio mėn. prievarta buvo išvežtas į Šeduvą altarista. Šeduvoje buvo sekamas kiekvienas jo žingsnis, name buvo įmontuota pasiklausymo aparatūra. 1962 m. rugpjūčio 17 d., arkivyskupo namuose buvo daroma krata. Prieš kratą atėjo nepažįstama medicinos sesuo ir suleido jam, kaip ji sakė, „vitaminus“, kad būtų ramus kratos metu. Po šios injekcijos ir kratos arkivyskupo savijauta ėmė sparčiai blogėti ir po trijų dienų jo žemiškoji gyvybė užgeso Šeduvoje, 1962 metais, rugpjūčio 20 d., pirmadienį, apie vidurdienį. Manoma, kad arkivyskupas buvo nunuodytas“, – skaitė Šventojo Kryžiaus studentų bendruomenė.

XIII stotis VIEŠPATĮ JĖZŲ NUIMA NUO KRYŽIAUS

„Teofiliaus Matulionio gyvenimo pavyzdys pamoko mus aukotis ir tada, kai nesimato apčiuopiamo rezultato. Jis gyveno, kentėjo ir mirė nesulaukęs Tėvynės ir tikėjimo laisvės, tačiau nenuleido rankų, nes svarbūs yra ne laimėjimai, o ištikimybė tam, kam esi pašauktas. Jėzų nuėmus nuo kryžiaus, tą tamsiąją tikėjimo naktį, vilties ir meilės ženklas yra Marijos rankos – su meile priglaudusios nukankinto Sūnaus kūną. Šią tamsiąją naktį tikėjimas Jėzumi liko išsaugotas Marijos širdyje. Kokia laimė, jei žmogus patekęs į neviltį pajunta, kad jis yra Marijos rankose, jos palaikomas, jos saugomas. Teofilius Matulionis visą gyvenimą jautė šias rankas, todėl išliko ramus sunkumų akivaizdoje“, – skaitė Motinos Teresės seserys.

XIV stotis VIEŠPATĮ JĖZŲ LAIDOJA

Arkikatedros maldos grupė skaitė apmąstymą apie arkivyskupo Teofiliaus Matulionio laidotuves: „Net ir mirusio arkivyskupo bijojo tamsiosios sovietų šmėklos.  Laidotuvių dieną buvo uždrausta skambinti Kaišiadorių katedros varpais, leido sakyti tik vieną valdžios cenzūruotą pamokslą, nepranešė apie jo mirtį jokios žiniasklaidos priemonės. Laidotuvėse dalyvavo vyskupai tremtiniai Vincentas Sladkevičius ir Julijonas Steponavičius, apie 20 kunigų bei minia tikinčiųjų. Palaidotas arkivyskupas Kaišiadorių katedros kriptoje 1962 m. rugpjūčio 23 d.

Simboliška, bet laidotuvių dieną okupantų nutildyti gedulo varpai suskambėjo lygiai po 27 metų, 1989 m. rugpjūčio 23-ją, kaip laisvės varpų dūžiai, sudaužę priespaudos sienas Baltijos kelyje.“

 

Trijų kryžių kalno viršūnėje, pasibaigus Kryžiaus kelio procesijai, arkivyskupas Gintaras Grušas palaimino procesijos dalyvius ir palinkėjo, kad garbingojo arkivyskupo Teofiliaus pavyzdys padėtų visiems sekti paskui Kristų.

Kategorijos: Vyskupijoje

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt