200-125dumps 100-105dumps 210-260dumps 300-115dumps 200-105dumps 300-101dumps 200-310dumps 210-060dumps 200-355dumps 640-911dumps 300-075dumps 300-208dumps 300-070dumps 300-360dumps 642-998dumps QV_DEVELOPER_01dumps 400-101dumps 210-451dumps 700-501dumps 400-051dumps 117-201exam

Kard. Pietro Parolin homilija Gailestingumo kongreso baigiamosiose Mišiose

2016 gegužės 8

 

Jūsų Eminencija! Broliai Vyskupai ir Kunigai! Gerbiami valdžios Atstovai! Broliai ir Seserys Kristuje!

Man labai malonu šiandien drauge su jumis švęsti Kristaus Žengimo į dangų iškilmę. Po procesijos nuo Seimo pastato jūsų gražios sostinės gatvėmis meldžiant Dievo gailestingumo pasauliui šiuo Eucharistijos šventimu užbaigiamas Nacionalinis gailestingumo kongresas. Perduodu jums šiltus popiežiaus Pranciškaus sveikinimus. Jis tikrai už jus meldžiasi, yra arti jūsų dvasioje ir meldžia jums gausių Dievo palaiminimų. Dėkoju arkivyskupui Gintarui Grušui už malonų priėmimą ir šiltą svetingumą. Ypač sveikinu Jo Eminenciją kardinolą Audrį Juozą Bačkį, kuris po daugybės Šventojo Sosto diplomatinėje tarnyboje praleistų metų prieš beveik dvidešimt penkis metus grįžo į savo gimtąjį kraštą imtis sunkios užduoties – vadovauti šiai vietinei Bažnyčiai pokomunistinio laikotarpio sunkumų sūkuryje. Taip pat sveikinu apaštališkąjį nuncijų Lietuvai, Jo Ekscelenciją arkivyskupą Pedro López Quintaną, Lietuvos vyskupus, kitus dalyvaujančius vyskupus, taip pat čia dalyvaujančius kunigus, vienuolius ir vienuoles bei tikinčius pasauliečius. Už dalyvavimą šiame šventime dėkoju civilinės valdžios ir kitų krikščioniškųjų Bažnyčių atstovams.

Baigiamosios Nacionalinio gailestingumo kongreso Mišios sutampa su Kristaus Žengimo į dangų iškilme. Tai savaime ragina mus klausti, ar tarp Dievo gailestingumo ir jo Sūnaus Žengimo į dangų yra ryšys. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Kristaus Žengimas į dangų kažkaip prieštarauja žiniai apie Dievo gailestingumą. Mums pasakyta, kad, mokiniams bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis jį paslėpė nuo mūsų akių (Apd 1, 9). Mus, be abejo, liūdina, kai koks nors mums brangus žmogus mus palieka, ir mes suprantame, kad jo bent kurį laiką nebepamatysime.

Tačiau savo nuostabai sužinome, kad mokiniai į Jeruzalę sugrįžo „didelio džiaugsmo kupini“ (Lk 24, 52). Kristaus Žengimo į dangų iškilmė iš tikrųjų yra ne Jėzaus iškeliavimo minėjimas, bet jo nenutrūkstamo artumo šventimas. Atminkite Jėzaus paskutinius žodžius savo apaštalams šv. Mato evangelijoje: „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Nors neberegime kūniško Jėzaus, bet turime jo patikinimą, kad jis, iš tiesų net dar veiksmingiau ir artimiau, yra su mumis ir be paliovos lydi mus tikėjimo kelionėje.

Jėzus užėmė savo vietą Tėvo dešinėje ir buvo deramai išaukštintas kaip nuodėmės ir mirties nugalėtojas (plg. Fil 2, 8–11). Darbas, kurį Jėzus savo fiziniame kūne buvo atsiųstas atlikti į žemę, yra užbaigtas. Jo Įžengimas į dangų daro jį artimu kiekvienam iš mūsų. Jėzus dabar yra kiekviename laike ir kiekvienoje vietoje. Visur ir visada jis yra su savo Bažnyčia ir mumis. Būdamas Tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus, jis stovi Dievo Tėvo akivaizdoje nuolatos mus užtardamas.

Todėl Kristaus Žengimo į dangų iškilmė yra mūsų viltį sustiprinanti šventė. Šv. Jonas Paulius II kartą pasakė: „Bažnyčia gali išgyventi sunkumų, Evangelija gali patirti nesėkmių, tačiau dėl to, kad Jėzus yra Tėvo dešinėje, Bažnyčia niekada nepažins pralaimėjimo. Kristaus pergalė yra mūsų pergalė“ (Homilija per Kristaus Žengimo į dangų iškilmę, 1979 m. gegužės 24 d.).

Ta šventė taip pat yra Jėzaus šlovingo sugrįžimo laidas: „Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate jį matę žengiant į dangų“ (Apd 1, 11). Jėzus sakė savo mokiniams, kad net jis nežino nei dienos, nei valandos, kada Žmogaus Sūnus ateis (plg. Mk 13, 32). Bergždžia ir nenaudinga spėlioti, kada tai nutiks. Tačiau taip tikrai bus. Mūsų Viešpats sugrįš lygiai taip neabejotinai, kaip įžengė į dangų.

Kristaus Žengimo į dangų iškilmė yra mūsų viltį stiprinantis šventimas. Mes taip pat viliamės dalintis Jėzaus garbe ir amžinu dangiškuoju gyvenimu. Antrame skaitinyje šv. Paulius prašo Dievą atverti mūsų akis ir širdis, kad pažintume vilties, į kurią jis mus pašaukė, didybę (plg. Ef 1, 18). Tame pačiame laiške šv. Paulius moko, kad „Dievas, apstus gailestingumo, savo didžia meile, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi <…> prikėlė ir pasodino danguje su Kristumi Jėzumi“ (Ef 2, 4–6). Dievas, būdamas gailestingas, mus išgelbėjo ir dovanojo mums naują gyvenimą Kristuje, gyvenimą, kuris jau prasidėjo ir bus atbaigtas dangaus garbėje. Jis kviečia gyventi mus taip, kad būtume verti gautosios dovanos. Turime „apsivilkti nauju žmogumi, sukurtu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume“ (Ef 4, 24) ir gyventi „meile, nes ir Kristus pamilo jus ir atidavė už mus save kaip atnašą“ (Ef 5, 2). Būtent šiuo keliu turime žengti, kad mūsų viltis išsipildytų. Todėl viltis dalytis Kristaus garbe turėtų būti varomoji jėga, kreipianti mūsų gyvenimą, mintis ir darbus.

Apaštalams bežiūrint, kaip Jėzus juos palieka, prie jų atsirado du vyrai baltais drabužiais ir prabilo: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite žiūrėdami į dangų?“ (Apd 1, 11). Šiais žodžiais ne tik esame kviečiami suvokti tikrąją jų stebimo įvykio prasmę, bet ir mums švelniai primenama imtis Jėzaus jiems duotos užduoties: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28, 19–20).

Nuo šios akimirkos Kristaus mokiniai, sustiprinti ir vadovaujami Šventosios Dvasios, ėmėsi jo jiems patikėtos užduoties misionieriauti. Ši užduotis yra skelbti ir liudyti Dievo gailestingumą. Ji taip pat apima visoms tautoms skirtą kvietimą atgailauti ir tapti jo mokiniais. Jėzus yra visų Viešpats, ir jo žinia skirta visiems. Jo siūlomas atleidimas, rodantis Dievo gailestingumą ir atjautą, išties yra geroji naujiena visai žmonijai. Laukdami Jėzaus sugrįžimo, turime vykdyti šią didžią užduotį – padaryti Dievo gailestingumą ir meilę žinomus visiems. Taip pasirengsime džiugiai sutikti jį tada, kai jis šlovingai grįš laikų pabaigoje.

Dievo gailestingumo žinia ypač susijusi su šiuo miestu, nes čia yra garbingasis XVII a. Gailestingumo Motinos paveikslas ir būtent čia šv. Faustinos Kowalskos bei jos dvasinio vadovo kun. Mykolo Sopoćko prašymu dailininkas Eugeniuszas Kazimirowskis 1934 m. nutapė pirmąjį Dieviškojo Gailestingumo paveikslą. Šiomis dienomis turėjote galimybę apmąstyti šią žinią, patirti jos galią ir atnaujinančią jėgą ir tapti gailestingumo liudytojais bei apaštalais. Tačiau šis Nacionalinis kongresas laikytinas ne pavieniu proginiu įvykiu, bet paraginimu visoms vietinės Bažnyčios bendruomenėms priimti Dievo gailestingumo žinią ir imtis iniciatyvų, kurios turėtų tąsą ateityje ir taptų konkrečiu bei ilgalaikiu šių ypatingų Jubiliejaus metų vaisiumi.

Kaip įgyvendinti šią užduotį? Pirmiausia turime suvokti, kad mums reikia Dievo gailestingumo, ir patirti jį savo gyvenime. Jėzus be paliovos ragina mus pasitikėti Dievo gailestingumu ir prašyti atleidimo artinantis prie Dievo Atgailos sakramente, kuris yra didysis gailestingumo sakramentas. Kreipdamasis į šv. Faustiną, Jėzus sako: „Trokštu, kad kunigai šį mano didelį gailestingumą skelbtų nusidėjėlių sieloms. Nusidėjėliai tegu nebijo artintis prie manęs. Mane degina gailestingumo liepsnos, triukšmingai reikalaujančios būti užgesintos; noriu išlieti jas ant tų sielų“ (Dieviškasis Gailestingumas mano sieloje, 50). Popiežius Pranciškus ragina mus pasinaudoti šių Jubiliejaus metų teikiamomis galimybėmis: „Šie Ypatingieji metai yra malonės dovana.<…> Patirkime susitikimo su visa perkeičiančia malone džiaugsmą. <…> Kad ir kur žmogus būtų, Bažnyčia privalo jį pasiekti nešdama Evangelijos džiaugsmą, Dievo gailestingumą ir atleidimą“ (Homilija per šv. Mišias atidarant Šventąsias duris, 2015 m. gruodžio 8 d.).

Dievo gailestingumo dovana yra tokia dovana, kuria būtina dalintis su kitais. Dievas mums atleido; mes irgi turime atleisti. Kasdien meldžiamės: „Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.“ Turime tapti atleidimo ir susitaikymo skleidėjais. Mąstant apie tai, prisimenu tai, ką popiežius Jonas Paulius II pasakė Lietuvos kunigams per susitikimą su jais čia, Katedroje, 1993 m. Pripažinęs katalikų bendruomenės kančias ankstesniais dešimtmečiais, jis paragino kunigus pirmiausia būti geraisiais samariečiais savo broliams ir seserims, tebenešantiems sunkią praeities naštą, įtarumo ir įskundimų, ilgų Dievo tylos ir net klasingos kovos su Dievu metų naštą (plg. Kreipimasis į dvasininkus, vienuolius, vienuoles ir seminaristus, 1993 m. rugsėjo 4 d.).

Popiežius Pranciškus irgi primena gerojo samariečio pavyzdį ragindamas mus praktikuoti gailestingumo darbus kūnui ir sielai. Tokie darbai yra skiriamieji krikščioniškojo gyvenimo ženklai. Šį kvietimą jis adresuoja ne tik pavieniams asmenims, bet ir bendruomenėms, įskaitant tarptautinę bendriją. Mes visi pašaukti įveikti abejingumo kultūrą, užveriančią mūsų akis, ausis ir širdis artimo poreikiams, ir persiimti gailestingumo, atjautos ir solidarumo dvasia, kuri nesitenkina gerais ketinimais, bet trokšta rasti būdų reikštis įvairiais darbais, palytinčiais ir gydančiais žaizdas, kurios šiandien kamuoja daugybės mūsų brolių ir seserų kūnus ir sielas (plg. Popiežius Pranciškus. Homilija per šv. Mišias Dieviškojo Gailestingumo sekmadienį, 2016 m. balandžio 3 d.).

Neleiskime šiems Ypatingojo jubiliejaus metams praeiti neįsileidus į širdį jų pagrindinės žinios ir jos neįgyvendinus. Atverkime savo širdis Dievo gailestingumui ir siekime jo atleidimo. Skatinkime atlaidumą ir susitaikymą savo namuose, mokyklose, darbovietėse ir bendruomenėse. Kaip gerasis samarietis, tapkime jautresni kitų fiziniams ir dvasiniams poreikiams, savo tikėjimą konkrečiai reikšdami gerais darbais. Šv. Faustina, didžioji gailestingumo apaštalė, ir šv. Jonas Paulius II teužtaria mus ir telaimi mums „malonę visada gyventi bei žengti gaubiamiems Dievo atleidimo ir tvirtai pasitikintiems jo meile“ (Popiežius Pranciškus. Misericordiae vultus, 24). Mergelė Marija, Gailestingumo Motina, Vilniaus ir visos Lietuvos žmonių taip su meile gerbiama Aušros Vartų koplyčioje, teužtaria mus ir tepadeda mums pasiryžti būti gailestingumo apaštalais mūsų laikų žmonėms.

 

Kardinolas Pietro Parolin

Vatikano valstybės sekretorius

Homilija baigiant Nacionalinį gailestingumo kongresą Vilniaus Katedros aikštėje, 2016-05-08

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt