200-125dumps 100-105dumps 210-260dumps 300-115dumps 200-105dumps 300-101dumps 200-310dumps 210-060dumps 200-355dumps 640-911dumps 300-075dumps 300-208dumps 300-070dumps 300-360dumps 642-998dumps QV_DEVELOPER_01dumps 400-101dumps 210-451dumps 700-501dumps 400-051dumps 117-201exam

Atminimo lentą 1863–1864 m. sukilėliams atidengiant Vilniuje, 2012 m. liepos 18 d.

2012 birželio 18

Broliai ir seserys, savieji ir kaimynai,

susirinkome čia kelių tautų žmonės, kuriems Dievas paskyrė įsikurti šiame Europos pakraštyje. Dėl didžiųjų valstybių imperinių kėslų pastaruosius šimtmečius gyvenome neramų ir permainingą gyvenimą. XIX amžiuje ne kartą sukilę prieš svetimuosius, vėliau, kai kūrėme savo modernias valstybes, tais sukilimais didžiavomės ir juos minėjome. Svetimieji kėsinosi ne tik į mūsų žemę. Jie kėsinosi į tikėjimą, kalbą, papročius ir istorinį tęstinumą. Todėl sovietinės okupacijos metais buvo siekiama, kad sukilimų atmintis išblėstų ar bent būtų perdėliota pagal klasių kovos teoriją. Iki pat šiandien tenka dėti pastangų atkurti tikrąjį supratimą, kodėl savo kasdienius taikius darbus paliko ir už ką ranka rankon grūmėsi skirtingų luomų atstovai.

Sovietai norėjo pavaizduoti 1863–1864 metų sukilimą kaip kovą prieš ponus, kaip lėtai vykstančio baudžiavos panaikinimo pasekmę. Greičiau konkretūs politiniai motyvai, nei nuosekli istorinė tiesa rūpėjo ir tiems, kurių teigimu sukilėliai siekė atgaivinti Abiejų Tautų Respubliką arba, priešingai, įsteigti nepriklausomas Lietuvą, Lenkiją, Baltarusiją. Sukilimo simboliai, atsišaukimai ir naujausi istoriniai tyrimai iškalbingai liudija, kad ryžtą pasipriešinti įžiebė carinės valdžios keliamas vis didesnis pavojus tėvų religijai. Savojo katalikų tikėjimo gynimas suvienijo skirtingomis kalbomis kalbančius, skirtingo turto ir išsilavinimo žmones. Kazokų sukapotas kryžius tapo sukilimo akstinu ir ženklu.

Ar religinio motyvo iškėlimas reiškia, kad paneigiamos kitos sukilimo priežastys ir tikslai? Jokiu būdu ne! Pats sukilėlių šūkis: „Už tėvynę ir tikėjimą“, – byloja, kad mūsų protėviams šie dalykai buvo neperskiriamai susiję. Tėvynės paradimas ir anuomet, ir dabar dažnai reiškia tikėjimo praradimą. O nutolus nuo tėvų religijos ar jos išsižadėjus, netrunkama tapti kitos šalies ar tiesiog pasaulio piliečiu, kuris neturi jokių įsipareigojimų savo tautai, kuriam rūpi tik lengviau gaunamos duonos kąsnis. Jei norime vertai puoselėti sukilėlių atminimą, turime regėti tautą kaip kalbos, kultūros ir religijos sutelktą valstybės pagrindą. Jei norime iš bendros istorinės atminties semtis įkvėpimo šiandieniam lietuvių, lenkų ir baltarusių pozityviam kaimyniškumui, negalime išleisti aš akių, kad mus sieja katalikybė ir jos gynimo, saugojimo, perdavimo tradicija.

Susirinkome vietoje, kur buvo kalinami, kankinami ir laidojami sukilėliai. Pasimelskime už juos kaip už tikėjimo kankinius. Atmindami jų pasiaukojimą, prašykime Dievą šiuo pavyzdžiu stiprinti  mūsų atvėsusį tikėjimą. Prašykime, kad tikėjimo ir patriotizmo vienovė stiprintų mūsų tautas ir valstybes. Tėve mūsų…

Kardinolas Audrys Juozas Bačkis
Vilniaus arkivyskupas metropolitas

Kategorijos: Kalbos

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt