Dėkoju Jo Eminencijai kardinolui Achille Silvestrini, kuris taip aiškiai atsiliepė apie vaisingą Bažnyčios ir muziejų bendradarbiavimą. Pratęsdamas šią mintį, pirmiausia norėčiau nuoširdžiai pasveikinti Nacionalinio muziejaus direktorę Birutę Kulnytę ir jos kolegas su šv. Kazimierui skirta paroda. Pasveikinti ir pasidžiaugti jos gebėjimu atsispirti didžiausioms šių dienų pagundoms – įvaizdžio, blizgančio paviršiaus, po kuriuos dažnai tvyro nyki tuštuma, pagundoms. Muziejus, paroda, rodanti, kalbanti būtent vaizdais – tai vieta, kur atsiriboti nuo tuščių įvaizdžių konvejerio ypač sunku.
Todėl labai džiugu, kad vidinis nuoseklumas, istorinė pamaldumo šv. Kazimierui raida, o ne pompastiški efektai yra ta ašis, ant kurios suverti jubiliejinės parodos eksponatai. Apie tai byloja kad ir ramių tonų, įsigilinti, įsimąstyti siūlantis parodos kvietimas. Ateina į galvą kitos, jau Naujųjų laikų Vilniaus šventosios, seselės Faustinos dienoraštyje užrašyti Viešpaties apsireiškimo žodžiai – „ne iš dažų ir tapybos grožio kyla atvaizdo didybė“. Dievo malonė ir žmonių pamaldumas yra sakralinio paveldo esmė.
Jokia, taip pat ši paroda nedaug tegali papasakoti apie šventojo asmenį. Ir ne vien todėl, kad mažai tėra išlikę jo gyvento meto eksponatų. Vysk. Zacharijo Ferrerio parašyto pirmojo šv. Kazimiero Gyvenimo taupūs žodžiai byloja apie turtus ir rūmų gyvenimą atstūmusį karalaitį kur kas iškalbingiau, nei brangūs dirbiniai ir sidabriniai paveikslų apkaustai.
Tačiau ekspozicija jos lankytojams daug pasakys apie mūsų tėvų ir protėvių pamaldumą, apie jų pasitikėjimą šv. Kazimiero dangiška globa. Jos rengėjams rūpėjo ne vien meniškumas, dailumas, brangumas, bet ne mažiau, o gal net labiau autentiška tikėjimo išraiška. Todėl čia rado vietos ir puošnus barokinis, ir kuklesnis liaudies menas, ir iš pirmo žvilgsnio menki paveikslėliai, „abrozdėliai“, kaip sakydavo žmonės. Jie, įdėti į maldaknygę, kasdien padėdavo nukreipti maldos atodūsį į šventąj į Lietuvos globėją. Ir visa ši paroda neskubančiam, susikaupusiam jos lankytojui gali tapti kelione maldos taku.
Nacionaliniam muziejui rengiant šią parodą buvome maloniai nustebinti jos vadovės ir darbuotojų supratingumo, atvirų ir geranoriškų pastangų veikti drauge, pasitariant ir atsiklausiant. Lankytojams nematomas ekspozicijos koncepcijos formavimo, eksponatų rinkimo procesas ir mums buvo, galėčiau sakyti, gera pamoka bei pavyzdžiu, kaip Bažnyčia geriausiu būdu, veikdama pagal savo prigimtį prisidėtų prie kultūrinio paveldo puoselėjimo.
Linkiu, kad parodos lankytojų būtų gausu. Tikiu, kad čia atėję tikintieji ras atgaivos sielai. O praeities ir meno mylėtojai pasisems žinių apie Bažnyčios istoriją, apie šiomis dienomis tokį aktualų krikščionišką mūsų bendros Europos kultūros matmenį.
Kardinolas Audrys Juozas Bačkis
Vilniaus arkivyskupas metropolitas
Todėl labai džiugu, kad vidinis nuoseklumas, istorinė pamaldumo šv. Kazimierui raida, o ne pompastiški efektai yra ta ašis, ant kurios suverti jubiliejinės parodos eksponatai. Apie tai byloja kad ir ramių tonų, įsigilinti, įsimąstyti siūlantis parodos kvietimas. Ateina į galvą kitos, jau Naujųjų laikų Vilniaus šventosios, seselės Faustinos dienoraštyje užrašyti Viešpaties apsireiškimo žodžiai – „ne iš dažų ir tapybos grožio kyla atvaizdo didybė“. Dievo malonė ir žmonių pamaldumas yra sakralinio paveldo esmė.
Jokia, taip pat ši paroda nedaug tegali papasakoti apie šventojo asmenį. Ir ne vien todėl, kad mažai tėra išlikę jo gyvento meto eksponatų. Vysk. Zacharijo Ferrerio parašyto pirmojo šv. Kazimiero Gyvenimo taupūs žodžiai byloja apie turtus ir rūmų gyvenimą atstūmusį karalaitį kur kas iškalbingiau, nei brangūs dirbiniai ir sidabriniai paveikslų apkaustai.
Tačiau ekspozicija jos lankytojams daug pasakys apie mūsų tėvų ir protėvių pamaldumą, apie jų pasitikėjimą šv. Kazimiero dangiška globa. Jos rengėjams rūpėjo ne vien meniškumas, dailumas, brangumas, bet ne mažiau, o gal net labiau autentiška tikėjimo išraiška. Todėl čia rado vietos ir puošnus barokinis, ir kuklesnis liaudies menas, ir iš pirmo žvilgsnio menki paveikslėliai, „abrozdėliai“, kaip sakydavo žmonės. Jie, įdėti į maldaknygę, kasdien padėdavo nukreipti maldos atodūsį į šventąj į Lietuvos globėją. Ir visa ši paroda neskubančiam, susikaupusiam jos lankytojui gali tapti kelione maldos taku.
Nacionaliniam muziejui rengiant šią parodą buvome maloniai nustebinti jos vadovės ir darbuotojų supratingumo, atvirų ir geranoriškų pastangų veikti drauge, pasitariant ir atsiklausiant. Lankytojams nematomas ekspozicijos koncepcijos formavimo, eksponatų rinkimo procesas ir mums buvo, galėčiau sakyti, gera pamoka bei pavyzdžiu, kaip Bažnyčia geriausiu būdu, veikdama pagal savo prigimtį prisidėtų prie kultūrinio paveldo puoselėjimo.
Linkiu, kad parodos lankytojų būtų gausu. Tikiu, kad čia atėję tikintieji ras atgaivos sielai. O praeities ir meno mylėtojai pasisems žinių apie Bažnyčios istoriją, apie šiomis dienomis tokį aktualų krikščionišką mūsų bendros Europos kultūros matmenį.
Kardinolas Audrys Juozas Bačkis
Vilniaus arkivyskupas metropolitas