Valstybės sekretoriaus J. Em. kardinolo Pietro Parolin homilija
Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje
2016 m. gegužės 9 d.
Skaitiniai: Apd 19, 1–8; Ps 67, 2–3. 4–5. 6–7; Jn 16, 29–33
Broliai vyskupai ir kunigai,
brangūs seminaristai,
broliai ir seserys Kristuje,
Labai džiaugiuosi šią popietę būdamas su jumis ir švęsdamas Eucharistiją, kuri yra kiekvieno kunigo ir seminaristo gyvenimo centre. Perduodu jums šiltus sveikinimus nuo Jo Šventenybės popiežiaus Pranciškaus, kuris patikina, kad meldžiasi už jus ir siunčia nuoširdžius linkėjimus.
Šiandienos skaitiniai kviečia mus apmąstyti Šventąją Dvasią, jos veikimą mūsų gyvenime ir tai, kaip svarbu ugdyti maldingą santykį su ja.
Pirmajame skaitinyje Jono mokiniai, išgirdę Pauliaus skelbimą, priėmė krikštą Viešpaties Jėzaus vardu. Tuo metu, kai Paulius uždėjo ant jų rankas, „ant jų nužengė Šventoji Dvasia. Jie ėmė kalbėti kalbomis ir pranašauti“.
Mes taip pat priėmėme Šventąją Dvasią, ypač per Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentus. Dvasia perkeičia mūsų būtį ir, jei pasiduodame jos veikimui ir įkvėpimams, daro įtaką mūsų veiksmams. Šventasis Paulius mus moko, kad Šventoji Dvasia yra mumyse net prieš mums pradedant veikti. Jis sako mums, kad Dievo Dvasia gyvena mumyse (plg. Rom 8, 9; 1 Kor 3, 16) ir kad „Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią“ (Gal 4, 6).
Kai priimame įkrikščioninimo sakramentus, gauname įvaikinimo dovaną – tampame Dievo vaikais. Mūsų didingas orumas grindžiamas ne tik tuo, kad esame Dievo paveikslas, bet ir kad esame jo vaikai. Drauge su įvaikinimu gauname Šventosios Dvasios asmenį; ji gyvena pačioje mūsų esybės gelmėje su savo dovanomis, kurios reiškia nuolatinę dispoziciją, nuteikiančią mus klusniai sekti jos paraginimus.
Kaip krikščionys esame Dievo įvaikiai, kuriuose gyvena Šventoji Dvasia. Turime laipsniškai įsisavinti šią būklę, perkeisdami šią dovaną į asmeninę tikrovę, nulemiančią mūsų mąstyseną, veikimą ir buvimą. Mumyse esanti Dvasia yra „Kristaus Dvasia“ (Rom 8, 9; plg. Fil 1, 19), Sūnaus Dvasia (plg. Gal 4, 6) ir sūnystės Dvasia. Jei leidžiame jai veikti, ji pamažu perkeičia mus į Sūnaus atvaizdą, todėl galime kreiptis į Dievą „Aba, Tėve!“ (plg. Gal 4, 6) ir iš tikrųjų tapti kitu Kristumi mūsų aplinkiniams.
Šventoji Dvasia taip pat moko mus melstis. Iš tikrųjų negali būti tikros maldos be Dvasios buvimo mumyse. Tam tikra prasme Šventoji Dvasia, kuri yra Tėvo ir Sūnaus Dvasia, tampa „mūsų sielos siela“, intymiausia ir slaptingiausia mūsų būties dalis, iš kur nepaliaujamai kyla mūsų malda į Dievą. Mes nežinome, kaip turėtume deramai melstis: mus moko vidinės maldos mokytoja Šventoji Dvasia. Ji papildo mūsų trūkumus ir atnašauja Tėvui mūsų garbinimą drauge su giliausiais troškimais. Tai kviečia siekti giluminės gyvos bendrystės su Dvasia. Turime išmokti tapti „vis jautresni, vis dėmesingesni Dvasios buvimui mumyse, perkeisti jį į maldą, patirti šį buvimą ir šiuo būdu išmokti melstis, kaip vaikai kalbėtis su Tėvu Šventojoje Dvasioje“ (Popiežius Benediktas XVI, 2006 m. lapkričio 15 d. bendroji audiencija).
Šventoji Dvasia taip pat mus įgalina mylėti. Ji mus įrašo į dieviškojo gyvenimo ritmą, o tai yra meilės gyvenimas, ir leidžia mums asmeniškai dalyvauti Tėvo ir Sūnaus santykiuose. Negana to, ji skatina mylėti kitus ir plėtoti meilingus santykius su visais. Kai mylime, paliekame erdvės Dvasiai ir leidžiame jai iki galo reikštis.
Be to, Šventoji Dvasia, pasak šventojo Pauliaus, yra didžiadvasiškas pažadas, kurį pats Dievas davė mums pirma laiko, tuo pat metu ji laiduoja mūsų būsimąjį paveldą (plg. 2 Kor 1, 22; 5, 5; Ef 1, 13–14). Todėl Šventoji Dvasia stiprina mūsų viltį.
Pirmajame skaitinyje girdime, kad apaštalas Paulius „drąsiai įtikinėjo ir aiškino apie Dievo Karalystę“ (Apd 19, 8). Visa tai nebūtų įmanoma be Šventosios Dvasios pagalbos. Kaip kunigai ir būsimieji kunigai jūs taip pat kviečiami kalbėti „drąsiai ir įtikinamai“, suderindami įsitikinimą, drąsą bei gebėjimą įžvelgti tinkamiausią ir įtikinamiausią būdą, kaip perteikti Evangelijos žinią mūsų laikų žmonėms.
Evangelijoje, besibaigiant Paskutinės vakarienės pokalbiams su mokiniais, Jėzus jiems sako: „Aš jums tai kalbėjau, kad manyje atrastumėte ramybę. Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį“ (Jn 16, 33). Jėzus niekada nežadėjo savo mokiniams lengvo gyvenimo. Jis labai aiškiai sakė, kad pasaulyje jiems teks susidurti su sunkumais, kliūtimis ir priešiškumu. Taip pat yra ir mums. Jei pasaulis atmetė Kristų, jis atmes ir mus. Tačiau mes neturime prarasti drąsos, nes Jėzus, kuris nugalėjo pasaulį, visada yra su mumis.
Reikia nuolat ugdyti tvirtumo dorybę, kad būtų galima stoti prieš iššūkius ir sunkumus, kuriuos neišvengiamai sutinkame kelyje į kunigystę ir pačioje kunigo tarnystėje. Katalikų Bažnyčios katekizmas aiškina, kad tvirtumas yra „moralinė dorybė, suteikianti ištvermės sunkumuose ir pastovumo siekiant gėrio“ (KBK, 1808). Jis padeda mums atsispirti pagundoms, įveikti baimę, ištverti išmėginimus ir persekiojimus.
Atsiminkite, kad jūs taip pat gavote Šventosios Dvasios dovanas, tarp jų ir tvirtumą. Dovanos skiriasi nuo moralinių dorybių tuo, kad dorybės pareikalauja iš mūsų nemažų pastangų ir yra įgyjamos palaipsniui, o dovanos mums visiškai nepriklauso, joms tiesiog reikia mūsų klusnumo nuostatos, kad galėtų būti veiksmingos. XVII a. prancūzų jėzuitas Louis Lallemant, kurio mokymas turėjo didelį poveikį popiežiui Pranciškui, palygina dorybių įgijimą su įtemptomis jūreivių, irkluojančių laivą prieš srovę, pastangomis; o dovanos, jo požiūriu, panašios į vėją, pučiantį į bures ir nešantį laivą be didelių jo įgulos pastangų.
Jei reguliariai melsimės Šventajai Dvasiai ir prašysime jos pagalbos, ji įgalins mus kalbėti „drąsiai ir įtikinamai“. Iš tikrųjų neturime rūpintis, ką sakyti, nes ji ateis mums į pagalbą. Tvirtumo dovanos dėka ji įgalins mus giedrai ir žvaliai sutikti kiekvieną kliūtį.
Kuo didesnė bus mūsų meilė Jėzui ir stipresnė mūsų bendrystė su Šventąja Dvasia, tuo daugiau jėgų turėsime pasitinkant kiekvieną išbandymą. Tai yra pergalės prieš šio pasaulio išmėginimus paslaptis.
Kviečiu jus gerai išnaudoti metus seminarijoje. Ugdykite tvirtą draugystę su Jėzumi, kasdien aukite meile jam ir nuolat šaukitės Šventosios Dvasios, kuri ateis jums į pagalbą. Tepadeda jums Viešpats pasitikėti jo buvimu ir augti tvirtumu. Tegu Šventoji Dvasia suteikia jums stiprybės ir drąsos įveikti priešiškumą ir išlikti tikėjime.
Jus, tebetęsiančius kelionę į kunigystę, lydžiu savo malda ir nuoširdžiais linkėjimais, taip pat patikiu jus globoti Marijai, Gailestingumo Motinai, kuri žvelgia į kiekvieną iš jūsų švelnia motiniška širdimi. Tegul ji ir toliau užtaria jus ir stiprina jūsų ryžtą sekti jos Sūnaus pašaukimu.