200-125dumps 100-105dumps 210-260dumps 300-115dumps 200-105dumps 300-101dumps 200-310dumps 210-060dumps 200-355dumps 640-911dumps 300-075dumps 300-208dumps 300-070dumps 300-360dumps 642-998dumps QV_DEVELOPER_01dumps 400-101dumps 210-451dumps 700-501dumps 400-051dumps 117-201exam

Interviu savaitiniam žurnalui „Veidas“

2004 balandžio 8

„Žmonės nebesusitinka su tikromis Velykomis“
Dalia Jazukevičiūtė

Žmogus be Dievo darosi vis labiau pažeidžiamas socialiniu lygmeniu, priklausomas nuo labiausiai nekontroliuojamų instinktų ir valdžios jėgų. Suskaldytoje ir supriešintoje Lietuvoje, ką tik pasibaigus prezidento Rolando Pakso apkaltos procesui, sutiksime šių metų Velykas – Jėzaus Kristaus prisikėlimo šventę. Regis, suiručių, krizių laikotarpiu Velykos išgyvenamos ypač viltingai. Antrojo pasaulinio karo metais ar Sibiro tremtyje žmonės sutikdavo Velykas siedami jas ne tik su dangiškomis, bet ir su žemiškomis viltimis. Apie tai, kaip šių dienų lietuvis išgyvena Didžiąją savaitę ir švenčia Velykas, apie Evangelijos tiesas ir sparčiai besikeičiantį pasaulį „Veidas“ klausinėja aukščiausiojo Lietuvos katalikų bažnyčios hierarcho, Vilniaus arkivyskupo metropolito, kardinolo Audrio Juozo Bačkio.

– Norom nenorom išgyvenę kartu su prezidentu jo agoniją, visi mes jaučiamės šiek tiek išsisėmę. Ar Jūs nemanote, kad su šių metų Velykomis vėl siejamos ne tik metafizinės, bet ir kiekvieno mūsų asmeninės viltys, jog gyvenimas nušvis naujomis spalvomis?

– Aš apgailestauju, kad vis mažiau žmonių susitinka su tikromis šv.Velykomis. Manau, kad tikrasis šv.Velykų supratimas ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Vakarų, ypač Europos, visuomenėje prarandamas. Be tikrojo krikščioniško supratimo iš šv.Velykų telieka paprasta pavasario, atgimstančios gamtos, pagoniška šventė, ir tiek. Sprendžiant jau vien iš to, kokias laidas rodo visos mūsų televizijos per Didžiąją savaitę, darosi aišku, kas beliko iš šv.Velykų, – kažkokios loterijos, koncertėliai, šou, neva labai velykinių prekių reklama… Kodėl prieš du tūkstančius metai žydai nepriėmė Dievo sūnaus? Jie tikėjo, kad Mesijas jiems turi atnešti žemiškų gėrybių – išvaduoti iš Romos imperijos jungo, suteikti laisvę, praturtinti… Bet Jėzus Kristus nežadėjo žemiškų gėrybių ir todėl buvo atmestas. Šiuolaikiniai žmonės nori susikurti laimę patys, savo jėgomis, ramstydamiesi visokiais ekonominiais rodikliais. Jie stato namą ant smėlio, o šis subyra kaip Babelio bokštas… Žmogus ne kūrėjas, jis tik kūrėjėlis. Jis niekada neprilygs Kūrėjui. Nieko didingo nesukurs žmogus, kuris Dievą laiko kažkur nuošalyje. Šv.Paulius sakė: „Pakelkite akis į dangų, žiūrėkite ne kas žemėje darosi, o žvelkite aukštyn“.

– Kokios Velykos Jūsų asmeniniame gyvenime buvo pačios džiaugsmingiausios? Ar prisimenate, kaip išgyvendavote Velykas vaikystėje?

– Aš užaugau labai katalikiškoje šeimoje. Lietuvių bendruomenė mokėjo švęsti šv.Velykas. Pamenu, kaip visi kartu per mišias giedodavome giesmes. Namie visada laukdavo stalas, paruoštas pagal visas lietuviškas tradicijas. O dažytus kiaušinius skutinėti raštais mane išmokė Juozas Lukša, vėliau tapęs mūsų tautos didvyriu – partizanu Daumantu. Tais metais jis studijavo Paryžiuje architektūrą… Pamenu, kaip abu sėdėjome prie stalo ir nusižiūrėdami iš lietuviškos knygos margučių raštų pavyzdžius uoliai skutinėjome. Man tuomet buvo aštuoneri. Daugelį metų priklausiau skautams ir gerai prisimenu, kaip mes vykdavome į Prancūzijos miestelius skleisti evangelinių tiesų. Šv.Velykų proga mes visada rodydavome miestelėnams spektaklį „Kryžiaus keliai“.

– Koks vaidmuo tekdavo Jums?

– Aš vaidindavau romėnų kareivį… Niekada nepasižymėjau dideliu artistiškumu, tai pagrindinių vaidmenų negaudavau. Bet man patiko romėnų kareivio apranga ir aš jausdavausi visai laimingas. Paskui įstojau į kunigų seminariją ir mano skautiškasis gyvenimas pasibaigė.

– Jėzus Kristus, kėlęs iš mirusiųjų, Emauso kelyje sutiko du savo mokytinius, o šie jo nepažino. Kartais pamąstau, kad kiekvienas mūsų sutinka savo kelyje Dievo sūnų, bet jo atpažinimo procesas vyksta visą gyvenimą. Ar aš teisingai suprantu, kad Velykų savaitė yra labai susijusi su Emauso susitikimu?

– Gražus šis jūsų pastebėjimas. Bėda, kad žmogus nepajėgia atsitraukti nuo praeinančių dalykų. Jeigu jis daugiau galvotų apie prasmę – iš kur aš atėjau, kur aš einu ir kur nueisiu, jam būtų lengviau sutikti Dievą. Didžiąją savaitę kiekvienam tikinčiam žmogui, arba ieškančiam Dievo, rekomenduočiau išjungti televizorių, atitrūkti nuo kasdienės rutinos ir taip pasišalinti į savotišką dykumą, kurioje jis turėtų galimybę susitikti save. Aš manau, kad apskritai lietuviai per daug susirūpinę patys savimi, per daug egoistiškai žiūri į pasaulį. Jiems mažai rūpi, kas vyksta pasaulyje, visiškai nerūpi, tarkim, kad Afrikoje miršta badu dešimtys tūkstančių vaikų… Tarp jaunosios kartos kunigų ir vienuolių iš viso nėra tokių, kurie taptų misionieriais ir vyktų į tolimas pasaulio šalis skelbti Evangelijos… Aš nesyk klierikams sakiau: jei neužsidegate nešti Kristaus kitiems, palikti gimtojo krašto, eiti ten, kur jus siunčia Dievas, vadinasi, per daug mylite save ir per mažai Dievą. Aš pats darbavausi Afrikoje, Pietų Amerikoje, Filipinuose, Turkijoje. Ir kai išgirstu blogų naujienų iš šių šalių, mano širdis suvirpa. Tarkim, gyvenimas Turkijoje man leidžia daug geriau suprasti krikščioniškojo ir musulmoniškojo pasaulių susidūrimo esmę. Mūsiškas, t.y. vakarietiškas, supratimas apie žmogaus teises, orumą, demokratiją jiems nesuvokiamas. Musulmonai paiso ne žmogaus, o Dievo teisių. O bendruomenės interesai jiems yra kur kas aukščiau nei žmogiškieji… Musulmonams nėra jokio skirtumo tarp religijos ir politikos – tai sudaro nedalomą vienovę.

– Bet gal tai ir lemia jų tvirtybę?

– Be abejonės. Bet juk Jėzus Kristus atskyrė tuos dalykus. Jis pasakė: „Atiduokite cezariui – cezario, o kas Dievo – Dievui“. Musulmonų visuomenėje tai suvelta į vieną. Su jais sunku diskutuoti dar ir todėl, kad nėra centrinio autoriteto. Aš galiu kalbėtis su Egipto musulmonais profesoriais, bet su paprastu muftijumi – negaliu. Nes jis yra iškalęs mintinai Koraną ir daugiau į jokias kalbas nesileis. Jis jau fanatikas… Mes visais laikais studijavome Šventąjį Raštą, aiškinamės ir ginčijamės dėl jo istoriškumo, dėl įvairių ten skelbiamų tiesų ir žodžių prasmės, gilinamės į biblinių personažų gyvenimą, o Korano studijuoti negalima. Jis nuleistas iš debesų, ir taškas. Mačiau, kaip turkai mokosi mintinai Koraną arabų, ne visai jiems suprantama, kalba, nes tikima, kad Korano vertimas jau nėra toks tikras ir šventas kaip tas, kuris parašytas arabiškai.

– Krikščioniškasis filosofas B. Pascalis yra pasakęs: „Kristaus agonija trunka amžinai, ir todėl negalime miegoti. Mes turime budėti.“ Kaip Jūs galėtumėte paaiškinti mums šią būtinybę, jeigu tokia yra išties, – budėti? Kodėl krikščionis turi budėti, ką jis gali prasnausti? Juk plėšikas, kuris buvo nukryžiuotas šalia Jėzaus, atpažino Dievo sūnų paskutinę gyvenimo akimirką ir vien todėl buvo išganytas. Daugeliui tikinčiųjų tokia patirtis atrodo gundanti – visad spėsiu atlikti atgailą, kad ir pačią paskutinę akimirką…

– Žmonės vengia minčių apie mirtį, bijo, nenori sau „gadinti nuotaikos“. Neseniai buvau pakviestas į vienos ligoninės palatą atlikti paskutiniojo patepimo žmogui, kuris panoro susitaikyti su Dievu, atlikti išpažintį. Tai jo palatos draugai skubiai išsilakstė, nepanorę matyti tokių „baisių“ dalykų, o vėliau dar ir priekaištavo jo artimiesiems: „Kam kunigą kvietėte? Gal norite, kad jūsų mylimas žmogus jau mirtų?“ Štai toks laukinis supratimas… Dievo pedagogika neprimeta mums stebuklų, jis ateina pas mus per įvairiausius ženklus ir žodžius, Dievas siūlo susitikti, o nepriimtas gali ir pro šalį praeiti… Bet Dievas būtinai pakviečia kiekvieną. Krikščionio gyvenime budėjimas nereiškia tokio budėjimo, kaip budima prie ligonio lovos ar sargyboje… Tai nuolatinis troškimas prisiliesti prie Dievo. Nuoširdi malda irgi yra būdas pabūti su Dievu. Ko žmogus trokšta? Laimės… Džiaugsmo, meilės… Ir negali to rasti, kad ir kiek žemiškųjų gėrybių jam atitektų. Visada jo širdyje knibžda dar kažkoks neaiškus, nepatenkintas troškimas. Dievo ilgesys…

– Ar tas troškimas gali būti numalšintas šioje žemėje?

– Ne. Jėzus Kristus yra sakęs: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“. Mes einame tuo Emauso keliu kaip Išganytojo mokiniai, kurie paskui sakė vienas kitam – argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai Jis mums kalbėjo? Žemiškieji dalykai ir jausmai niekada nepasotins mūsų, nenumaldys to troškulio – tik amžinasis gyvenimas.

– Vieni krikščioniškieji filosofai, mąstytojai ir teologai labiau sureikšmina Jėzaus kentėjimą ant kryžiaus, o kiti jo prisikėlimą. Kurie Dievo sūnaus gyvenimo įvykiai Jums atrodo svarbesni – kančia ar prisikėlimas?

– Galbūt Lietuvoje per daug kryžių, per daug sureikšminta kančia. Tokia mūsų tautos, daug iškentusios, tradicija. Pagal mano paties sampratą, kančia ir prisikėlimas yra betarpiškai susiję. Be kančios nebūtų ir prisikėlimo. Dabar kai kuriose katalikiškose bendruomenėse vėl grįžta tradicija krikšto metu kūdikį visiškai panardinti į vandenį. Visiškas panardinimas simbolizuoja nuodėmingojo mirtį, o iškilimas iš vandens – prisikėlimą naujam gyvenimui su Kristumi. Viešpats nugalėjo mirtį ir nuodėmes. Žmogus pats negali savęs išlaisvinti iš nuodėmės, tai gali padaryti tik Dievas. O žmogus, aukodamas savo kančią Kristui, gali ją įprasminti ir tuo prisidėti prie kitų žmonių išgelbėjimo, ne tik savo paties. Kristaus misija tęsiasi Bažnyčios ir kiekvieno konkretaus žmogaus gyvenime.

– Ne vienam visa tai, kas vadinama krikščionybe, atrodo esąs žinomas ir kartu pamirštas dalykas. Žinomas, nes daug yra krikščionybės pėdsakų žmonijos istorijoje, kultūriniame palikime ir kitur, o pamirštas, nes Evangelijos skelbiamos tiesos, rodos, mažai ką teturi bendro su daugumos žmonių gyvenimu. Ar Bažnyčia pajėgi priartinti Evangelijos tiesas prie šiuolaikiško žmogaus?

– Bažnyčia neturi to daryti. Priešingai. Ne Evangeliją reikia taikyti prie žmogaus, o žmogus turi priimti Evangelijos tiesas, ir priimti radikaliai. Ir ne Bažnyčia turi eiti ieškoti žmogaus, o žmogus turi ateiti į Bažnyčią. Viešėdamas Olandijoje, pastebėjau tendencijas atskirti istorinę Evangeliją nuo tikėjimo. Jau populiari nuomonė, kad nesvarbu, ar Kristus buvo istorinė asmenybė, ar ne. Svarbu tik tai, kuo tikėjo pirmieji krikščionys. Tuomet Evangelija tampa tik aukštos moralės vadovėliu… Niekada negalėčiau sutikti su tokiu požiūriu. Aš pažįstu žmonių, kurie sako: „Man nereikia Bažnyčios, o Jėzų Kristų aš priimu“. Pastebėjau, kad ir jų Kristus greitai subyra… Tada jiems lieka tik miglota ir neaiški Dievo samprata… Tik kažkoks aukštesnės galios pripažinimas… Ką tai turi bendro su krikščionybe? Nieko.

– Ir tradicinis klausimas – ko Jūs norėtumėte palinkėti Lietuvos žmonėms per šias Velykas? Ko, Jūsų nuomone, jie labiausiai stokoja?

– Gailestingos meilės. Užmiršti save, daugiau mąstyti apie Dievą ir apie kenčiantį šalia. Labiausiai linkiu – gailestingos meilės, kurios ir stokojama labiau už viską.

– Dėkoju Jums už pokalbį.

Kategorijos: Žiniasklaidoje

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt