Arkivysk. G. Grušo pamokslas Gedulo ir vilties dieną

2020 birželio 14

Brangūs broliai ir seserys Kristuje,

šiandien minime Gedulo ir vilties dieną, skaudžią datą, kuri žymi masinių trėmimų pradžią. Tremtiniai ‒ tai mūsų tėvynės kankiniai, kurių kančia ir kraujas tapo Lietuvos atgimimo sėkla, todėl esame kviečiami juos atsiminti ir už juos melstis. O kaip Dievo tauta, Bažnyčia, šį sekmadienį švenčiame Devintines ‒ Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo šventę, kuri mums visiems primena apie Eucharistiją – sielos maistą kelionėje į amžinybę. Šiandien Evangelijoje Jėzus sako: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“ (Jn 6, 54). Gražiai persipindamos abi minėtos progos mums byloja: kad ir kokie sunkumai mus užkluptų, kad ir kas mums atsitiktų, nepraraskime vilties, nes Dievas yra arti ir mus stiprina.

Pirmajame skaitinyje girdime raginimą peržvelgti Dievo tautos išbandymų kelią ir pasitikrinti ne tik savo kaip tautos, bet ir kiekvieno iš mūsų ištikimybę: kiek mums ir man asmeniškai yra svarbi tėvynė, sąžinė, laisvė, bendrasis gėris? Mūsų tautos išbandymai atskleidė žmogiškosios prigimties trapumą, silpnumą, nuvedantį iki niekingų žiaurumų. Taip pat šie išbandymai parodė ir žmogaus dvasios stiprybę, pakylėjusią jį iki kilnių didvyriškų poelgių. Tai prisimindami įsiklausykime į Dievo žodį: šiandien jis ragina neužmiršti mus gelbstinčio Viešpaties. Kaip pirmąjame skaitinyje sakyta: atsimink, Izraeli, Viešpatį, – taip ir mums tie žodžiai tariami šiandien: atsimink Viešpatį, Lietuva. Tą Viešpatį, kuris išvedė iš Egipto, iš vergovės namų, kuris vedė per didelę, baisią dykumą, per ugnies gyvates ir skorpionus, per išdžiūvusį, visai bevandenį kraštą (plg. Įst 8, 14). Sovietinė priespauda, kontrolės bei persekiojimo mechanizmai, išdavystės, trėmimai, mirtys – tai buvo mūsų tautos Egiptas. O kelione per dykumą galime pavadinti pogrindžio, rezistentų kovas, kurios kartais, atrodytų, buvo be jokios šviesos tunelio gale. Vis dėlto mūsų tautiečiai rėmėsi laisvos Lietuvos viltimi ir Dievo gailestingumu bei pažadais.

O kas gi palaiko žmogų suspaudimuose, kas padeda jam nepalūžti užgriuvus gyvenimo negandoms? Paklausykime Jėzaus žodžių, kuriuos Jis šiandien Evangelijoje mums taria: „Jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės!“ (Jn 6, 52). Štai ką mums teikia Eucharistija ‒ dvasinę gyvybę, mus stiprina dvasiškai. Todėl kalėjimuose ir lageriuose žmonės slapta švęsdavo Eucharistiją. Kalintys kunigai sugebėdavo įveikti, atrodytų, neįveikiamas kliūtis, kad gautų bent kelis lašus Mišioms reikalingo vyno! Ir kokį begalinį Eucharistijos alkį patyrė tikintieji, kurie tremtyje neturėjo galimybės priimti Komunijos. Ačiū Jums, brangūs tremtiniai ir politiniai kaliniai, už pavyzdį, kad net ir okupanto „girnose“ įmanoma išsaugoti tikėjimą ir išlaikyti viltį, kai, rodos, nebėra jokios vilties, jokios išeities. Šios pandemijos metu dauguma tikinčiųjų, galėtume sakyti, patyrė kažką panašaus, mažą dalelę tos stokos ‒ jie patyrė bendruomeninės Eucharistijos ilgesį bei Komunijos alkį. Manau, kad daug katalikų šios sakramentinės atskirties laikotarpiu suvokė, kokia svarbi yra Eucharistija ir jos teikiama dvasinė gyvybė. Ne be reikalo Bažnyčia ragina sunkius ligonius ar tuos, kurie yra mirties pavojuje, priimti Komuniją: Kristaus Kūno ir Kraujo priėmimas stiprina mūsų ryšį su Viešpačiu, mūsų tikėjimą bei viltį. Tai žmogaus tikėjimo kelionės dvasinis maistas, kuris mus palaiko, kai jį priimame atsakingai ir pagarbiai.

Šiandien Bažnyčia mini ir palaimintąjį Teofilių Matulionį – vyskupą kankinį, kuris, galėtume sakyti, yra tremčių ir persekiojimų laikotarpio ikona. Puikiai suvokdamas Eucharistijos galią, savo ganytojiškuose laiškuose jis nuolat ragino tikinčiuosius melstis Švenčiausiąjai Jėzaus Širdžiai, garbinti Jėzų Švenčiausiajame Sakramente, o kunigus skatino suteikti tikintiesiems galimybę priimti Komuniją ir prieš einant į darbą. 1945 metais vyskupas Teofilius rašė: „Deja, mūsų tauta yra patekusi į tokį sūkurį, iš kurio ją gali išvesti tik Dievo Apvaizda. Esu įsitikinęs, kad visos tautos pastangos ginti lietuvių tautą ir ją apsaugoti nuo nelaimių sulauks Viešpaties palaimos.“ Ir iš tiesų šiandien, žvelgdami į savo istoriją, matome, kad Viešpats tikrai laimino Lietuvos žmonių pastangas ginti savo tautą. Kartu su psalmininku galime giedoti: Lietuva, šlovinki Viešpatį.

Gedulas ir viltis – tai žmogiška tikrovė ir tikėjimo laikysena. Gyvenime patiriame išbandymų, nesėkmių, praradimų. Nepaliauja ir negali baigtis mūsų pastangos kurti laisvą Lietuvą, ugdyti brandžią, pilietišką, atsakingą visuomenę. Ne visada bus lengva, neišvengsime klaidų, nusivylimų ar praradimų. Tačiau Viešpats, pasilikdamas su mumis Eucharistijoje ir būdamas artimas kiekvienam, kas jo šaukiasi – visiems, kas jo nuoširdžiai trokšta“ (Ps 145, F18), yra tikrasis mūsų vilties bei stiprybės pagrindas. Remkimės į Jį, vilkimės Jo pagalba, kartkartėmis grįžkime prie šaknų peržvelgdami istoriją – ir te niekas neužgesina mūsų vilties.

Amen.

+ Gintaras Grušas, Vilniaus arkivyskupas metropolitas
Pamokslas Gedulo ir vilties dieną, Devintinių iškilmės šv. Mišiose 2020-06-14

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt