Parodų „Vilniaus vienuolijos ir jų lobynai. Bernardinės“ ir „Atradimai. Šnipiškių Jėzus“ atidarymas Bažnytinio paveldo muziejuje

2019 vasario 28 17:00 - 2019 vasario 28 19:00

Bažnytinio paveldo muziejus, švęsdamas gyvavimo dešimtmetį, atidaro naujas ekspozicijų erdves. Nuo 2019 m. vasario 28 d. 17.00 val. muziejuje galima aplankyti parodą, skirtą vienai iš Vilniuje gyvavusių vienuolijų, – bernardinėms. Šioje parodoje pristatomas Šv. arkangelo Mykolo bernardinių vienuolyne gyvenusių seserų palikimas. Tai – simbolinė Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios ir buvusio bernardinių vienuolyno ansamblyje įsikūrusio muziejaus padėka ankstesnėms šeimininkėms. Kartu atidaroma pirmoji ciklo „Atradimai“ paroda, kurioje bus pristatyta vertinga, ilgą laiką dingusia laikyta Šnipiškių Jėzaus skulptūra.

Parodoje „Vilniaus vienuolijos ir jų lobynai. Bernardinės“ eksponuojami XVI–XIX a. archeologiniai radiniai, bylojantys apie vienuolių kasdienybę: indų šukės, darbo įrankiai, krosnių kokliai. Liturginiai indai ir drabužiai atspindi šventimo akimirkas. Paroda atskleidžia ir vienuolių gyvenimą, pavyzdžiui, įrašas ant Palūšės bažnyčioje rastos puošnios komuninės pėdos primena, kad ją Šv. arkangelo Mykolo vienuolynui 1706 m. padovanojo vienuolyno vyresnioji Antanina Žabaitė. Nežinoma, kas siuvinėjo auksinį arnotą, tačiau Vilniaus bernardinių vienuolyno metrikos atskleidžia auksu siuvinėjusių seserų vardus. Eksponuojamame šv. Felicisimo relikvijoriuje rasti dokumentai liudija, kad šv. Felicisimo galvos relikvija buvo paimta iš Romos katakombų ir 1676 m. padovanota Vilniaus Šv. arkangelo Mykolo bažnyčiai. Parodos temą papildo filmuota medžiaga, kurioje šiuolaikinių bernardinių lūpomis pasakojama sudėtinga vienuolijos istorija, archeologai ir istorikai pristato savo tyrimų įžvalgas, atradimus. Bernardinių istorija pasakojama ir naujoje Bažnytinio paveldo muziejaus išleistoje knygoje „Vilniaus vienuolijos ir jų lobynai. Vilniaus Šv. arkangelo Mykolo bernardinių vienuolynas“ (sudarytoja ir tekstų autorė Dalia Vasiliūnienė).

Šnipiškių Jėzus – tai Kristaus, nešančio kryžių, figūra, buvusi koplytėlėje prie Žaliojo tilto. Tai – istorinis, kultūrinis ir religinis Vilniaus akcentas. Manoma, kad skulptūra buvo pastatyta apie 1720 m. ant kalvelės, kurioje palaidotos 1709–1710 m. maro epidemijos aukos. Ją pastatę ir prižiūrėję jėzuitai norėjo priminti vilniečiams ir vienuolių rokitų pasiaukojimą: likę mieste globoti sergančiųjų, visi jie mirė nuo maro. Kristus, nešantis kryžių, taip pat nurodė kelią piligrimams, vykstantiems Verkių Kalvarijų link. Šnipiškių Jėzaus skulptūra garsėjo tikinčiųjų patiriamais stebuklais, todėl jos kopijos ir atvaizdai paplito visoje Lietuvoje. Skulptūros reikšmę primena Jono Kazimiero Vilčinskio išspausdintos litografijos ir mažo formato religiniai paveikslėliai, garsių Vilniaus fotografų Jozefo Čechovičiaus ir Jano Bulhako nuotraukos. Skulptūra dingo XX a. 6-ajame dešimtmetyje, sovietų valdžios nurodymu sunaikinus koplytėlę prie Žaliojo tilto. 2017 m. Šv. Rapolo bažnyčios rūsyje netikėtai rasta Kristaus, nešančio kryžių, figūra. Nors kūrinys apgadintas, galima spėti, kad tai – garsusis Šnipiškių Jėzaus atvaizdas. 2018 m. skulptūrą restauravo polichromuoto medžio specialistai Greta Žičkuvienė ir Rolandas Vičys.

Daugiau informacijos

Žymės: Vyskupijoje.

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt