200-125dumps 100-105dumps 210-260dumps 300-115dumps 200-105dumps 300-101dumps 200-310dumps 210-060dumps 200-355dumps 640-911dumps 300-075dumps 300-208dumps 300-070dumps 300-360dumps 642-998dumps QV_DEVELOPER_01dumps 400-101dumps 210-451dumps 700-501dumps 400-051dumps 117-201exam

Homilija Šv. Pranciškaus Asyžiečio atlaiduose Vilniaus Bernardinų parapijoje

2014 spalio 6
Nuotraukos autorius - Evaldas Lasys iš bernardinai.lt

Šios dienos, švento Pranciškaus šventės Evangelija pritaikyta mažesniesiems broliams, nes kalba apie mažutėlius, jų išskirtinę vietą Dangaus karalystėje ir būtinumą mums visiems tapti mažutėliais, kad į ją patektume. Kas tie mažutėliai? Evangelija toliau pristato patį Viešpatį kaip mažutėlį: aš romus ir nuolankios širdies.

Šv. Pranciškaus šventės Mišių pradžios malda mini jo dvi ypatybes: jo nuolankumą ir meilę neturtui. Tikrasis nuolankumas – tai nėra savęs pažeminimas, kaip labai dažnai mums nuskamba. Tai yra žmogus, kuris save patiria Dievo akivaizdoje, sugeba pamatyti save tokį, koks iš tikrųjų yra. Nuolankumas yra ypatinga dorybė, ypač todėl, kad tas, kuris mano ją jau turįs, tikrai jos neturi, o tas, kuris mato savo šlykštumą, jau gal ir pradėjo eiti tuo keliu.

Tikrasis neturtas – tai nėra siekimas gyventi neturtingai. Tai nėra net meilė vargšams dėl jų neturto ar siekimas padėti neturtingiems todėl, kad jie neturtingi. Tikrasis neturtas yra mylėti kitus todėl, kad Dievas juos myli. Neturtingieji mylimi ne todėl, kad jie neturi pinigų, bet todėl, kad yra Dievo vaikai. Tad viskas kyla iš tarpusavio santykių.

Pirmasis esminis santykis, kurį turime ir kuris padeda mums tapti mažutėliais, yra mūsų santykis su Dievu. Mažutėlis yra tas, kuris supranta, kad pagalba neateis iš niekur kitur, tik iš Dievo. Jis neturi, kur suktis ir kreiptis, tik pas Dievą. Tada ryšys su Dievu pasidaro esminis jo gyvenime, nepaisant, ar jis turi, ar neturi turtų, nepaisant, ar turi plačią šeimyną, ar yra vienišas. Dievas yra centre. Tokiam žmogui kreipimasis į Tėvą danguje yra pamatinis santykis, kokį Kristus turėjo su savo Tėvu. Į jį ir mes esame kviečiami. Tada malda tampa tikru pokalbiu su mus mylinčiu tėvu, pokalbis su mus besąlygiškai mylinčiu mylimuoju.

Jeigu sugebame savo gyvenimą kurti to santykio pagrindu, jis plečiasi. Pirmiausia pirmojoje bendruomenėje – šeimoje. Vaikai išmoksta apie tokį santykį su Dievu būtent šeimoje. Sutuoktiniai atranda savo santuokos pamatą ir esmę tame santykyje, nes jų meilė ima atspindėti Dievo meilę jiems. Ir nors ne visada šeimose patiriame tobulus santykius, bet ryšys su Dievu jį gydo ir padeda mums tobulėti. Galime pasiguosti, kad ir šv. Pranciškus neturėjo tobulo santykio su savo tėvu, bet jo Tėvas danguje išgydė širdį. Jeigu tas santykis įsišaknija mūsų gyvenimuose, jis plečiasi ir mūsų šeimų šeimoje – parapijoje. Šioje tikinčiųjų bendruomenėje išmokstame mylėti vienas kitą ne dėl kito savybių, bet todėl, kad jis yra Dievo mylimasis. Mes jį galime mylėti, nes Dievas jį myli.

Todėl, kai šiandien švenčiame parapijos 200 metų sukaktį, prisimename ir dėkojame Dievui už tą šeimų šeimą, sudarytą iš visų šioje teritorijoje gyvenančių šeimų. Kaip ir namų bendruomenėje, taip ir parapijoje esame kviečiami vienas kitą paremti, padėti, paguosti. Prisiminkime, kad Bažnyčia ir parapija nėra privilegijuota vieta šventiesiems, bet išganymo vieta nusidėjėliams. Visi ateiname kartu melstis, kad šlovintume tą patį Viešpatį, išreikštume meilę Jam ir vieni kitiems.

Taip ir broliai pranciškonai pasišventę gyventi kartu bendruomenėje, sudaryti savo vienuolyno šeimą. Jie yra kviečiami būti šv. Pranciškaus pavyzdžiu mums visiems, liudyti nuolankumą, neturtą, tarpusavio santykių puoselėjimą.

Artimiausi šventajam Pranciškui broliai kėlė jam klausimą: kodėl paskui tave, Pranciškau? „Šv. Pranciškaus žiedeliuose“ rašoma:

„Vieną dieną šv. Pranciškus, grįždamas iš giraitės, kur buvo meldęsis, jos pakraštyje pamatė brolį Motiejų, išėjusį jo pasitikti. Norėdamas ištirti šventojo nuolankumą, šis pusiau juokais Pranciškaus paklausė: „Kodėl paskui tave? Kodėl paskui tave? Kodėl paskui tave?“ Šv. Pranciškus atsakė: „Ką tu turi omeny, broli Motiejau?“„Aš klausiu, kodėl visas pasaulis, rodos, bėga paskui tave ir kiekvienas trokšta pamatyti tave, išgirsti tavo žodį, paklusti tau? Tu nesi gražus vyras, nei didžiai mokslingas, nei aukštos kilmės. Tad kodėl visas pasaulis seka paskui tave?“

Tai išgirdęs šv. Pranciškus pradžiugo dvasia, pakėlė akis į dangų ir ilgai stovėjo visu savimi paniręs Dievuje. Sugrįžęs į save, jis atsiklaupė ir garbino Dievą, Jam dėkodamas. Paskui su didžiu dvasios užsidegimu atsigręžė į brolį Motiejų ir tarė: „Tu nori sužinoti, kodėl paskui mane? Tu nori sužinoti, kodėl paskui mane? Tu iš tikrųjų nori sužinoti, kodėl visi bėga paskui mane? Aš tai gavau iš visa reginčio Dievo, reginčio geruosius ir piktuosius, kad ir kur jie būtų. Jo švenčiausiosios akys nematė tarp nusidėjėlių nė vieno, kuris būtų bjauresnis ir niekingesnis už mane. Taigi tam nuostabiam darbui, kurį sumanė, Dievas nerado visoje žemėje menkesnės būtybės už mane, todėl Jis pasirinko mane, nes Dievas pasirenka kvailus pasauliui, kad sugėdintų išminčius, pasirenka žemiausius ir labiausiai pasaulio paniekintus, kad paverstų niekais kilminguosius didžiūnus, ir galinguosius, idant visi suprastų, kad kiekvienas pranašumas, kiekvienas gėris yra iš Dievo, o ne iš kūrinio, ir kad nė vienas sutvėrimas nesididžiuotų prieš Jį, bet „kas giriasi, tesigiria Viešpačiu“, kuriam garbė ir šlovė per amžius“. (Žiedeliai, 10)

Pranciškus turbūt nebuvo didžiausias nusidėjėlis ir manau, jog tais žodžiais jis savęs nebandė žeminti, bet būdamas Viešpaties akivaizdoje ir matydamas Dievo akimis savo netobulumą, galėjo suprasti, kad ne dėl jo nuopelnų visi sekė paskui jį, bet kad jis atspindėjo Dievo šviesą, taiką ir ramybę. Ramybę, kuri buvo pelnyta kryžiaus kančia ir mirtimi. Tad visi esame pašaukti nešti tą taiką pasauliui, kurios niekas kitas negali duoti – tik Kristus. Tą vidinę ramybę, kurią Jis pažadėjo savo apaštalams. Imdamas pavyzdį iš Kristaus šv. Pranciškus tapo taikos ir ramybės pasiuntiniu. Linkiu mums visiems, kad padedami šventojo užtarimo, visi sugebėtume nešti į savo šeimas, bendruomenes, parapiją Kristaus ramybę, liudyti Jį savo asmeniniu gyvenimu.

Vilniaus arkivyskupas metropolitas
Gintaras GRUŠAS

Žymės:

Kategorijos: Pamokslai, Vyskupijoje

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt